Fantastinis trileris „Mumija: drakono imperatoriaus kapas“, recenzija

Filmo „Mumija: drakono imperatoriaus kapas“
( “The Mummy: Tomb of the Dragon Emperor“) recenzija

Žanras: Nuotykinis, veiksmo, fantastinis, trileris

Režisierius: Rob Cohen

Scenarijus: Alfred Gough & Miles Millar
2008 metai

(Skirtas žiūrėti su tėvų sutikimu)

Vos prasidėjus filmui, žiūrovas gali suprasti, kad butaforija, nesibaigiančios muštynės, bei šaltųjų ir šaunamųjų ginklų žvanginimas bus trečiosios „Mumijos“ dalies „Mumija: drakono imperatoriaus kapas“ pagrindas, kur neišvengiami nuotykinių filmų sąmojai, primenantys net 80-90-ųjų metų amerikiečių komercinę animaciją apie kovotojus su monstrais ir vaiduokliais (pvz., „Ghost Busters“) bei vieną žymiausių panašaus žanro ir stiliaus filmų „Indiana Jones“ (kurio dvasią galima užčiuopti visuose „Mumijos“ dalyse), o kompiuteriu sukurtos scenos bei veikėjai atrodo užima didesnę vietą nei filmuota medžiaga.

Ankstesnių „Mumijos“ dalių herojaus Riko O'Conell'io (aktorius Brendan Fraser ) ir Evelyn (aktorė Maria Bello ) sūnus, archeologas Aleksas (aktorius Luke Ford), Kinijoje atkasa žiauraus praeities imperatoriaus kapą, pastačiusio Didžiąją Kinijos sieną. Atsiskleidžia jau du tūkstančius metų besitęsusi arši drama, tarp kapo saugotojų ir norinčiųjų jį užgrobti - prikelti imperatorių valdymui ir pasaulio, kuris užterštas „chaosu ir laisve“, užkariavimui.

Rikas su žmona Evelyn rodomi gyvenantys ramų šeimyninį gyvenimą dideliame dvare. Jie beveik kaip pensininkai leidžia laiką, žvejoja, rašo knygas apie mumijas, tačiau abiem širdyje šlikę buvusio nuotykių troškimo, kurį galiausiai pažadina nauja pasiūlyta užduotis – vykti į Kiniją, saugiai pristatyti stebuklingą akmenį, kuris gali prikelti mirusius. Taip susitinka su senais pažįstamais, sūnumi, bei apgaulės ir piktų kėslų kupinais žmonėmis, norinčiais prikelti mumiją – imperatorių.

Pliusai:

Veiksmas vyksta Anglijoje ir Kinijoje, kur parodoma įspūdinga aplinka su snieguotomis viršukalnėmis ir plačiais laukais.

Filmo užnugaryje - moralinės temos ir kariaujantys už gėrį žmonės, puoselėjantys šviesias vertybes: šeimą, tiesą, meilę, sąžiningumą, pagarbą, pagalbą artimui ir neabejingumą visos žemės problemoms. Jaučiami šiuolaikinio pasaulio atspindžiai ir aktualios temos – chaosas, netvarka visuomenėje ir žmonių viduje dėl kurių kaunasi dvi jėgos – senovės rūstus ir negailestingas valdymas bei šiuolaikinis supaprastintas mąstymas, pagrįstas laisve ir teisingumu. Nauji komerciniai filmai, kaip ir „Mumija“, turbūt net ne specialiai to siekdami apima plačias temas, kuriose galima įžvelgti gilių filosofinių, psichologinių ir kultūrologinių dilemų, nepaliekant žiūrovo vien kovos ir pramogų lauke. Dar viena iš temų – globalizmas, tautų susimaišymas. Vėl supriešinti Rytai ir Vakarai šį kartą ne tik šaudo, muša ir apgaudinėja vienas kitą, bet ir įsimyli. Tokio tipo filmuose poromis dažniau tapdavo panašūs, bent jau dalinai tą pačią tautybę turintys žmonės, o čia priešingai: Rikas - beveik tipiškas vakariečių herojus, susižavi grakščia ir kovinga kiniete Lin (aktorė Isabella Leong). Fantastines kovas būtu galima interpretuoti kaip simbolį – susipriešinimą vystant tautų maišymuisi bei kiekvieno žmogaus viduje. Senovės istorijos ir šiuolaikinis pasaulis pastatomas vienas priešais kitą, mumijų prisikėlimą galima interpretuoti kaip praeities problemų sugrįžimą, sprendimą.

Kita rimta tema, apimanti daugiausiai filosofinę ir religinę gyvenimo pusę – mirtis. Filme archeologai ir kapų tyrėjai, gerbia amžinąjį atilsį, tačiau domisi praeitimi, drįsta tyrinėti išsaugojimo ir pažinimo tikslais. Tiesiogiai beveik nekalbama ir nemąstoma apie mirtį, tačiau žiūrovas kartu su filmo herojais ir antiherojais dar kartą gali leistis į kitokiomis aplinkybėmis pateiktą siužetą, pažiūrėti ir įvertinti plačiu žvilgsniu mumijų simbolį – mirtį ir amžinąjį gyvenimą.

Minusai:

Kinematografijos meno, scenarijaus ir kūrybos pusė yra visiškai žemame lygyje – beveik jokio subtilumo, ieškojimų ar pažangos. Viskas sukalta neįtikėtinai griežtai ir grubiai. Atrodo, kad pagrindiniai ir beveik vieninteliai kūrybos vienetai yra biudžetas bei tai, kas jau sukurta ir matyta kituose panašaus tipo filmuose. Netgi pasirinktos technologijos užima ne fantazijos, o tiesioginio atlikimo ir darbo sritį – trimatės animacijos efektai ir veikėjai užpildo visą siužetą, beveik nepalikdami laiko ir vietos žavėjimuisi ar neregėtiems dalykams.

Kompiuteriniai efektai, sprogimai ir kovos nėra labai įspūdingos. Ką anksčiau kine vadindavo specialiaisiais efektais dabar atrodo labai įprasta ir jų naudojimas, tapęs tradicija komerciniuose veiksmo filmuose, galiausiai pritrūksta originalumo, naujų stilių, naujų vaizdavimo formų.

Veiksmo scenos per daug chaotiškos. Dėl daugiausiai naudojamo stambaus filmavimo plano ir režisavimo stokos dažnai sunku suprasti ne tik kas vyksta, bet ir kas rodoma. Galima pastebėti tokių klaidų kaip staigus veiksmo "peršokimas" iš vienos situacijos į kitą, visiškai nepaisaint jų erdvės ir laiko ryšio.

Dramatiškos scenos apie tarpusavio santykius ir jausmus dėl fantastinių aplinkybių ir siužeto eigos atrodo nelabai natūraliai, netgi nemaloniai.

Filmą „Mumija: drakono imperatoriaus kapas“ rekomenduočiau žiūrėti žmonėms, neabejingiems paprastiems komerciniams nuotykių filmams bei žmonėms, norintiems vaikiškų pramogų ir kompiuterinių efektų fantastikos, tačiau tėvams siūlyčiau rimtai pasvarstyti, ar leisti savo vaikus į 112 minučių trunkantį sintetinio chaoso produktą, stipriai "nurašantį" kiną kaip kultūros kūrybos reiškinį.

Kategorijos: Kino filmai ir kino teatrų repertuaras