Karinė drama „Valkirija“, recenzija

Pasaulio istorija yra labai spalvinga ir kupina įvairiausių nutikimų, tad filmų kūrėjams turbūt niekada nepritrūks temų savo darbams. Vis dėlto dažniausiai režisieriai ar prodiuseriai renkasi naujesnius laikus ir, žinoma, antrą pasaulinį karą. Ši režisieriaus Bryano Singerio pasirinkta istorija taip pat nėra originali, taip pat apie karą, tačiau visgi retokai sutinkama ekranuose. Tai pasakojimas apie generolo Clauso Fon Staufenbergo nesėkmingą pasikėsinimą į Hitlerį. Kaip ir dauguma karo istorijų, ši taip pat yra labai dramatiška, jaudinanti ir skausminga. Tačiau tokia yra pati istorija, o koks yra filmas?

Turbūt karas yra baisiausia, ką yra nuveikęs žmogus, ir jis bus baisus visada, tačiau mes, kino žiūrovai, karo istorijų matėme itin daug ir, nereikia bijoti pasakyti, prie to jau esame pripratę. Juolab kai žinome, kad herojui vis tiek nepasiseks (taip būna daugumoje filmų apie žydus, kareivius ir kitas karo aukas). Karas kino ekrane mums ne naujiena, todėl dar vienas karo baisumų dienoraštis, nors ir įdomia tema, vargu ar gali mus nustebinti. Deja, taip nutiko ir su „Valkirija". Taip, istorija įdomi, taip, įtampa filme garantuota, taip, išgyvenimai stiprūs, tačiau visi šie epitetai tinka daugeliui filmų apie karą. Todėl verdiktas gana aiškus ir griežtas - filmas tiesiog neturi kuo nustebinti.

Be abejonės, pagrindinė filmo žvaigždė yra Tomas Cruize'as. Jis tikrai yra suvaidinęs daugybę gerų vaidmenų, šis taip pat nėra blogas. O ar geras? Sunku pasakyti, nes geru norisi vaidinti tokį darbą, kuris bent akimirką priverčia pamiršti apie vaidybą ar susimąstyti apie personažą, jo išgyvenimus. Cruize'as, mano manymu, šįkart nesugebėjo peržengti tradicinės savo vaidybos. Ta vaidyba nėra prasta, tačiau visgi tai jo tradicinė vaidyba, kuri tiesiog pabosta. Bent jau man nepavyko patikėti Cruize'o personažu ir išgyventi tos istoriją, galbūt neigiamos įtakos turėjo ir tai, kad daug faktų apie generolą Fon Staufenbergą jau buvo žinoma, o tuo labiau žinomas buvo jo likimas. Cruize'ui pritrūko ir ryškesnio kolegų darbo, todėl visą filmą neapleido įspūdis, kad juosta tėra reikšmingų įvykių chronologinis atpasakojimas.

Kiti filmo elementai taip pat sulaukia panašaus įvertinimo. Tikrai nenoriu pasakyti, kad kas nors filme yra blogai. Nebent tai, kad filmų apie karą sukurta jau tiek daug. Filmo montažas būdingas kariniams filmams - daug nebylių scenų, daug svarbių pokalbių, nepamiršta įtraukti ir šiokių tokių mūšių. Muzika taip pat tipiška tokiems filmams, net spalvų koloritas parinkta toks, koks kone visada naudojamas panašios tematikos filmuose. Kaip jau minėjau, karas yra žiaurus dalykas ir beveik visiems jis baigėsi nelaimingai, todėl režisierius, pasakodamas iš tikrųjų įvykusius faktus, nelabai ką gali ir pakeisti, jam belieka perpasakoti liūdną istoriją. Istorijų panašumas turbūt ir lemia filmų panašumą.

Kam filmas patiks? Manau, jo mėgėjų tikrai atsiras, nes, kaip sakiau, tai nėra prastas filmas. Aš irgi nenuobodžiavau jį žiūrėdamas, tiesiog jis nieko nenustebino, todėl ir įspūdžio nepaliko. Vis dėlto tie, kam patinka tikros istorijos, kas nori daugiau sužinoti apie žmones, išdrįsusius pasipriešinti Hitleriui (o apie juos tikrai verta žinoti), kam dar nepabodo kariniai filmai, šis filmas patiks, nes visus minėtus poreikius jis patenkins. Nežinau, kam filmas nepatiks, bet tikrai žinau, kad bus tokių, kuriems jis nepaliks gilaus įspūdžio, todėl tokiems žiūrovams gal ir neverta eiti į šio filmo peržiūrą. Šioje juostoje daug išgyvenimų, daug aistrų ir nerimo, tačiau visa tai jam suteikia ne ypatingas kūrėjų darbas, o pati istorija. Ryškesnių filmo kūrėjų nuopelnų aš, tiesą sakant, nežinau. Vis dėlto labai svarbu ir tai, kad ypatinga drąsių žmonių istorija buvo perkelta į kino ekranus. Taip, ji perkelta ne itin originaliai ir gana paprastai, tačiau vien tai, kad daugiau žmonių sužinos apie generolą Klausą Fon Staufenbergą, jau yra svarbu.

Jonas