Kriminalinis trileris „Žakas Merinas: visuomenės priešas nr. 1“, recenzija

Būtų įdomu sužinoti statistinę informaciją apie tai, su kuo kino mėgėjai labiausiai sieja prancūzų kiną. Lažinuosi, kad dėl pirmosios vietos kovotų istorijos apie romantišką meilę ir charizmatiškus nusikaltėlius. Būtent pastarieji personažai, mano nuomone, yra vos ne prancūziško kino emblema pasaulyje. Dar šį rudenį kinuose žiūrėjome „Lengvus pinigus", istoriją apie galantišką plėšiką. Neseniai matėme pirmą istorijos apie garsų Prancūzijos kriminalinį veikėją Žaką Meriną. Per Kalėdas sulaukėme šios istorijos kulminacijos, kuri, galima drąsiai teigti, pritrenkianti.

Iškart pasakysiu, kad „pritrenkianti" nebūtinai reiškia „labai gera" ar „nepakartojama". Galbūt filmas ir netaps visų laikų prancūzų kino klasika, bet jis tikrai vertas dėmesio. Pirmiausia, kas krinta į akis yra, žinoma, prancūziškas stilius. Specifinė kamera, retrospektyviai pasakojama istorija, subtilūs veikėjai. Nors visa tai jau daug kartų matyta, tačiau prancūzams tai visuomet pavyksta puikiai. Filmas gana ilgas, trunka kiek daugiau negu dvi valandas, tačiau jis tikrai neprailgsta. Dar vienas įrodymas, kad bene svarbiausias filmo kriterijus yra gera istorija, papasakota tinkamu būdu.

Be abejo, šio filmo pagrindas ir yra istorija. Tai biografinė drama apie aštuoniasdešimtųjų metų pabaigoje Prancūzijoje veikusį bankų plėšiką ir šiaip aferistą Žaką Meriną. Istorijos realumas prideda jai dar daugiau tikroviškumo, nors jei tas Merinas ir būtų išgalvotas, pasakojimas vis tiek būtų pavykęs. Istorija plėtojama greitai, tačiau tikrai ne per daug greitai, viskas išdėstyta itin tiksliai, ir nors filme be plėšikavimų, vagysčių ir kriminalų daugiau nieko kaip ir nevyskta, tačiau režisierius Žanas Francois Richet puikiai atskleidė Merino charakterį. Garantuoju, kad bet kurios kitos šalies kūrėjai nebūtų sukūrę tokio charizmatiško personažo. Taip, Merinas blogas, jis tikrai nėra kilnus plėšikas ar galantiškas džentelmenas. Kartais jis net žiaurus žudikas, tačiau filme viskas taip tikra, taip paprasta, jog atrodo, kad plėšikavimas yra tik eilinė profesija. Filmas greitas ir paprastas kaip gyvenimas, tačiau turbūt nė vienas nepasakytų, kad gyvenimas yra paprastas. Filmo kūrėjams būtent ir pavyko sukurti tai, kas iš pažiūros yra eilinis kriminalas, tačiau iš tiesų slepia labai daug išgyvenimų.

Neseniai rašiau, kad britams yra įgimta vaidinti aristokratus. Ką gi, turbūt prancūzams įgimta vaidinti intelektualius nusikaltėlius (ir, žinoma, juos gaudančius policininkus, kurie netradiciškai vertina savo oponentus). Aktorius Vincentas Casselis yra iš tiesų puikus. Atrodo, kad jis netgi nekuria vaidmens, o tiesiog elgiasi natūraliai ir yra filmuojamas. Filmo pradžioje, kai veiksmas dar nespėjo įtraukti į istoriją, Casselis tiesiog iealiai pristato savo personažą trumpu dialogu su policijos pareigūnais. Filmui artėjant į pabaigą, kada pradedi jausti tam tikrą simpatiją šiam nusikaltėliui (juk taip dažniausiai ir būna prancūziškuose filmuose apie blogiukus), jis be jokių ceremonijų nužudo žurnalistą. Be jokių ceremonijų, kaip gyvenime. Būtent toks ir yra filmas, tokia aktorių vaidyba. Nė vienas aktorius nepervaidina, nerėkia be reikalo, nesimuisto, nesišvaisto pigiais juokeliais. Realiame gyvenime juk niekas taip nesielgia. Šioje vietoje būtina pagirti režisierių, kuris viso filmo metu (o filmas tikrai gana ilgas) išlaikė realizmą, tikro gyvenimo įspūdį. Dar puikiau yra tai, kad peržiūrėjus šias, iš pažiūros, kronikas, užplūsta emocijos.

Žinoma, tai nėra kalėdinis filmas, vietomis jis tikrai žiaurus, tačiau gero kino mėgėjams filmas patiks. Tai ne Holivudo stiliaus filmas, laimingos pabaigos čia gal ir nebus, tačiau veiksmo ir, svarbiausia, įtampos tikrai nestigs. Mano nuomone, tai vienas iš tų filmų, kuriuose gerai subalansuotas ir kriminalinis veiksmas ir žmonių vidinio pasaulio vaizdavimas. Filmas gali nepatikti tiems, ką per daug vargina rimti, „aštūs" siužetai, realumas. Šis filmas nėra pasaka apie kokius nors gerus blogiukus. Šis filmas - reali istorija apie tikrą nusikaltėlį. Žaką Meriną nuteisti (arba išteisinti) galėsiti kiekvienas asmeniškai (galbūt to ir siekia režisierius), tačiau filmą pažiūrėti tikrai rekomenduoju.

Jonas

lazda

labai labai geras filmas. Primena tuos senuosius geruosius su Zanu Poliu Belmondo... Gaila, kad dabar mazai tokiu filmu bekuria..

2008-12-27 00:37

Krabas

jo,geras. blemba, noreciau,kad lietuvoj kas nors kada nors sukurtu toki filma.

2008-12-27 22:16