Drama "Septynios sielos", recezija

Regis, Holivude atsirado dar viena bendraminčių pora, galinti dirbti labai produktyviai ir įdomiai. Willas Smithas visada buvo intriguojantis, gana originalus aktorius, nors nevengia jis filmuotis ir itin komerciniuose filmuose. Visgi su režisieriumi Gabrielle Muccino Smithas kuria tikrai savotiškus filmus. Turbūt daug kas prisimena „Ieškantys laimės" - jausmingą ir jaudinančią dramą apie itin sudėtingą ir nenuspėjamą dalyką - laimę. „Septynios sielos" taip pat jausmingas, taip pat ir gal dar net labiau jaudinantis filmas, tačiau jis, mano manymu, daug sunkesnis, daug skausmingesnis ir sudėtingesnis.

Filmas pasakoja apie Beną Thomasą, kuris kažkodėl nori ir stengiasi padėti žmonėms. Jis pasirenka silpnus, vienišus, bejėgius ir bando kuo galėdamas jiems padėti. Teikdmamas pagalbą jis nesidžiaugia, priešingai, jis, regis, nuolat kenčia. Vis pasirodantys jo praeities kadrai tikrai neįneša aiškumo į siužetą, bet akivaizdžiai parodo, kad Benui kažkas nutiko. Filmo stiprioji (o kartu ir silpnoji, nes tikrai ne visi vertina tokią kino kalbą) pusė ir yra ta, kad didžiąją dalį pasakojimo daug kas tikrai neaišku. Kas tas Benas, kodėl jis padeda ir kodėl būtent tiems žmonėms, kuriuos jis pasirinko. Tas neaiškumas neišvengiamai kelia įtampą, nes juk suprantama, kad kažkas arba jau įvyko arba neišvengiamai įvyks. Nenoriu daugiau pasakoti siužeto, nes esminiai dalykai išaiškėja juostos pabaigoje, tad būtų negražu išduoti režisieriaus sumanymus.

Mano manymu, G. Muccino yra tikrai talentingas režisierius, nors filmas gal kiek labiau eksperimentinis, ne visada aiškus, galbūt ir ne visur pavykęs taip, kaip norėjo kūrėjas. Visgi juosta palieka visai gilų įspūdį ir, kaip minėjau, vietomis šokiruoja. Taip, gal po peržiūros ir nesinori garsiai sakyti, kad tai genialus darbas, Muccino dar tikrai turi kur tobulėti (ir net neabejoju, kad tobulės), tačiau tai kitoks, keistokas ir tikrai ne visai tradicinis kūrinys. Dėl to jis ir įdomus.

Labai svarbi filme, žinoma, yra Smitho vaidyba ir jo bendradarbiavimas su Rosario Dawson, suvaidinusia Beno mylimąją Emily Posa. Galbūt tas scenarijaus neaiškumas, ilgą laiką tvyranti nežinia net padarė meškos paslaugą Smithui, nes nežinant, kas yra herojus ir kas jam nutiko, nėra lengva ir adekvačiai įvertinti jo emocijas, o kartu ir aktoriaus darbą. Visgi kuo toliau, tuo labiau atsiskleidžia Smitho vaidinamo personažo vidus, vis intensyvėja jo santykiai su Emily. Antroje filmo pusėje jau belieka mėgautis aktorių vaidyba ir profesionalumu. Paprasčiausiai gaila, kad pirmoje pusėje to buvo daug mažiau.

„Septynios sielos" nėra garsiai minimas kalbant apie geriausius filmus, jis turbūt toks ir nėra. Jis turi ir silpnų vietų, pagrindines, manau, jau paminėjau. Ne visiems istorija (ir ypač jos pasakojimo būdas) pasirodys įdomi. Ne visiems turbūt patiks ir filmo pabaiga. Visgi aš džiaugiuosi, kad net ir Holivudui nelengvais laikais atsiranda drąsių kūrėjų, kurie ryžtasi eksperimentuoti, suprasdami, kad ne viskas gali pavykti. Pirmasis Smitho ir Muccino darbas buvo įdomus, vertas dėmesio, nors formos požiūriu gana paprastas. Antrasis jų bandymas jau gerokai originalesnis, todėl ir klaidų daugiau. Mums belieka laukti kitų kūrinių, kuriuos, beveik neabejoju, šie vyrai dar kurs kartu.

Kam filmas patiks? Manau, jis patiks tiesiog kino mėgėjams, kurie nesirenka kūrinių pagal žanrus ar aktorius. Tiems, kurie mėgsta ir nori įverinti bet kokį kiną, tiems, kurie nebijo kurį laiką palaukti ir pamąstyti, o ne tik praryti jau paruoštą duoklę, tiems filmas patiks. Norintiems paprastesnio, aikškesnio ir labiau šių dienų standartus atitinkančio kino filmas nepatiks. Bent jau aš nerekomenduočiau tokiems žiūrovams rinktis šį filmą. Aš vis dar negaliu pasakyti, ar filmas yra geras, ar labai geras. Tai tarsi labai gero darbo užuomazga, kuriai iki idealumo pritrūko keleto svarbių sudedamųjų dalių. Kad ir kaip ten būtų, filmas sukėlė ir minčių, ir emocijų, ir diskusijų, o geras filmas tai ir turi padaryti.

Jonas