127 valandos / 127 Hours (2011) + recenzija

2011-03-21 14:13   Peržiūros : 346   Spausdinti

---

Taip jau yra, kad „Kino pavasaris" festivalyje filmus tenka rinktis beveik aklai. Visus išreklamuoti tikriausiai neįmanoma. Guodžia tik tai, kad dar nesu pataikęs ant visiško niekalo.

Šiemet pirmasis mano pasirinkimas buvo filmas „127 valandos", kažkur girdėtas, o be to ir režisieriaus pavardė žinoma, Danny Boyle - Suzanne Boyle (juokauju).

Išties, režisierius Danny Boyle man padarė savotišką įspūdį savo garsiuoju filmu „Lūšnynų milijonierius". Taip meistriškai „išdurt" žiūrovą reikia sugebėt. Ypatingu menišku stiliumi užliūliavo.., ir tik pasibaigus filmui supranti, kad pažiūrėjai tipinę indų melodramą, apie kurią net gėda kam pasakot.

Šįkart laukė kitoks siurprizas. Nenorėčiau atskleist viso filmo intrigos (gal būt dar atsiras norinčių pamatyti), bet privalau perspėti: atėjus į kino salę, bus tik du pasirinkimai - žiūrėti iki galo arba išeiti. Prasukti juostos nepavyks.

Akimirką aš pasigailėjau, nes nebuvau nusiteikęs tokiai sunkiai peržiūrai. Labai gerai prisimenu įspūdį juostos „Palikti vandenyje". Tai filmas, kurį reikia žiūrėt tik kino teatre. Dvi valandas kartu su filmo herojais turi iškęsti beviltišką merdėjimą. Taip, būtent - iškęsti.

„127 valandos" drąsiai priskirčiau vienai kategorijai su „Palikti vandenyje". Rodos, nei vizualiai, nei meniniu sprendimu filmai nepanašūs, bet poveikiu - tikrai. Todėl perspėju visus, dar nemačiusius: teks pusantros valandos (na kiek mažiau, nes filmo pradžia optimistinė) kęsti košmarą.

Be viso to, ką čia pasakiau, reiktų paminėti, kad pastatytas filmas tikrai meistriškai. Filmavimui naudota naujausia technika, rakursai efektingi, įgarsinimas nerealus, girdisi ne tik skruzdėliuko kojelių „krapenimas", bet ir atplėšiamų akių vokų garsas.

Kita vertus, po penkiolikos minučių peržiūros jau tampa aišku, kas laukia pagrindinio veikėjo (ir tuo pačiu - žiūrovo).
Viena kolegė pasigyrė, kad jau kadais „parsipompavo" šį filmą, o žiūrėjo prasukinėdama. Ką galiu pasakyt? Jai pasisekė, sutaupė savo nervinių lastelių. Bet ji niekam nesugebės papasakot, koks tai filmas, nesugebės papasakot, ką žmogus išgyvena beviltiškoje situacijoje, koks eiliškumas pamišimo, kokios nuprotėjimo stadijos, ir kas yra apsireiškimas.

Gal būt vertingiausia šiame filme yra tai, kad žiūrovas priverčiamas mąstyti, t.y. kaip jis pats išgyventų tokią situaciją. Patikėkite, gims daug filosofinių minčių.

Ir dar. Tokį kiną galėčiau priskirt tai kategorijai, kur žiūrima tik vieną kartą, koks gražus jis bebūtų.

Kino mylėtojas Hermis Preikštas