Kelionė po Šiaurės Lenkiją

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Kelionės dideliu automobiliu apžavi. Kemperis, mikroautobusas. Susidedi pusę pasaulio, jautiesi laisvas ir nepriklausomas nei nuo maršruto nei nuo viešbučių. Taip ir šiemet. Pradžioje planavome šoktelėti į Prancūzijos Atlanto pakrantę, išsigandom. Tada patrumpinom maršrutą iki šiaurės Lenkijos Baltijos pakrantės. Pakrantę užpuolė dumbliai paversdami Baltijos vandenį panašų į Gango vandenis, ėmėme ieškoti alternatyvos. Jau ėmėme ieškotis batų į Slovakijos kalnus kai susitvarkė reikalai Lenkijos šiaurėje. Per dieną persiplanavom maršrutą ir mes jau grįžtam prie maršruto į Gdanską.

Šį kartą vėl važiuojame nuomotu mikroautobusu. Planuojame kelias dienas civilizuotai praleisti namukuose, bet kitą laiką kempinguose miegant palapinėje. Gyvenimas palapinėse gerokai didesnė galimybė atsidurti prie pat jūros ar gamtoje. Joks penkių žvaigždučių viešbutis neperspjaus palapinės, kai iš ryto išlendi prie pat ežero kranto virš kurio teka saulė. Ar kaip tik daug ką gali atiduoti už vaizdą vakare, sėdint sudedamoje kėdutėje ant vakarėjančios jūros kranto.

1 diena, neplanuota

Šestadienį imame iš LitCarRent mikroautobusą. Kadangi imame gana vėlai, apie 11, tai planuojame išvažiuoti tik kitą dieną, sekmadienį. Juolab, kad oras prieš kelias dienas numatytas bjauriai lietingas. Na, bet šeštadienį prognozės keičiasi kardinaliai ir priimam gana spontanišką sprendimą važiuoti. Daug pagelbėja išsinuomoto mikroautobuso dydis. Net jei lis, visi keturi be problemų galėsime miegoti ant mikroautobuso sėdynių. Šį kartą LitcarRent 2017 Renault trafic dar ilgesnis, vos ne bagažinėje galima lovą pasikloti. Tikras Vanlife.

Renault Traffic iš LitcarRent. Pravažiuota apie 1500 kilometrų, sunaudota apie 120 litrų dyzelio.  Nesunkiai telpa lengvosios mašinos parkavimo vietoje, lengvai išsisuka net ir mažose erdvėse.

Numatoma pirma nakvynė prie Mozūrijos ežerų. Šis itin gražus Lenkijos kraštas turi ir įdomių istorinių momentų. Per pirmą pasaulinį karą šiose vietose vokiečiai sustabdė rusų puolimą ir tiek pridarė nuostolių, kad rusai turėjo palikti beveik visą Pabaltijį. Tikriausiai dėl to Hitleris karą su rusais nutarė valdyti iš šio krašto. Jo pagrindinė būstinė rytų frontui įrengta Mozūruose, netoli Gierlož miestelio. Partinis Hitlerio slapyvardis buvo Vilkas, tai ir būstinė gavo Vilko irštvos pavadinimą. Tai bus antrosios dienos viena iš lankytinų Mozūrijos vietų.

Išvažiuojame iš Vilniaus pusę trijų, oras puikus. Tačiau jau prie Kalvarijų patenkame į lietų, nuobodžiais pilkis debesimis užklotas visas dangus. Sukame iš 8 trasos ties Šypliškėms (kaip sako google maps), bet HERE WeGo navigacijos programėlė suranta tik kaip Szypliszki. Nuo čia 651 trasa pasiekiame Stančikus (Stancziki). Vėliau tekste naudosiu skliausteliuose originalius pavadinimus, kad lengviau būtų surasti žemėlapiuose.

651 trasa primins Molėtų - Anykščių kelią. Staigių kalniukų čia nebus, bet bus pakilimai – nusileidimai ir asfaltuotas siauras, nors ir ne duobėtas kelias. Važiuoti panašiu keliu su keliais įvažiavimais į platesnius kelius teks iki pat Fromborko ir toliau.
Pakeliui pagaliau liaujasi lietus ir ties Baranovičiais (Baranowo) pamatome apžvalgos bokštą. Apsisukam ir išukam iš trasos. Po lietaus vaizdas kaip kokiuose Karpatuose. Čia gilus slėnis su mišku apaugusiais šlaitais. Kyla rūko stulpai.

Dar vienas apžvalgos bokštas į kitą slėnio pusę už Baranovičių. Nestojam, lekiam į Stančikus (Stanczyki). Čia išlikę arkiniai geležinkelio tiltai. Dabar šį vaizdą prilygina  Hario Poterio filmuose matytiems Grenfinnan viadukams Škotijoje. Tikrai įspūdinga. Iš gūdaus miško tarsi iššoka grakščios kolonos ant kurių tik laukiama pasirodant dūmus leidžiančio garvežio.

Dauguma Lenkijos objektų dirba iki 20 valandos, mums likęs pusvalandis, tai nemokam už pasivaikščiojimą tiltų ir važiuojam į nakvynės vietą prie Mozūrų ežerų. Tikimės pasiekti pirmą polaukinę stovyklavietę Zwierzyniecki Rog.

Gana jauki stovyklavietė, kiek primenati Lietuvoje Kertuojo pakrantę prie Kertuojos upelio intako. Gana siauras pakrantės ruožas, smėlėtai žvyringa pakrantė. Vaizdas į ežero erdves. Kainos nesikandžiojačios, yra vanduo, lauko tualetai, dušai, baras, pliažas. Šeštadinienio vakarui gana kultūringas sociumas.

Antra diena

Išsikraustom anksti ir važiuojam į Mamerki. Dar niekas nedirba, jokios apsaugos. Per klaidą įvažiuojam kiek anksčiau nei pagrindinis posūkis. Tai verta, važiuojam greičiausiai dar vokiečių išgrįstu keliuku. Vietos tik vieniems, čia greičiausiai įprastai pėsčiųjų takas. Pakeliui samanomis apaugę bunkeriai. Kairėje pusėje vėliau sužinosim, kad infrastruktūriniai bunkeriai (elektros pastotė, siurblinė). Padarom miškais didelį ratą ir grįžtam iki pagrindinės aikštelės. Čia iš karto keli puikiai išsilaikę bunkeriai tarp kurių praeinamas tunelis. Taip pat viename bunkeryje dalis gintaro kambario replikos. Septintame dešimtmetyje viename iš čia esančių bunkerių šio kambario ieškojo. Nelaukiam kol bunkerių centras atsidarys ir važiuojam į pagrindinį bunkeryną – Vilko irštvą.

Mamerki bunkeriai buvo viena iš apsauginių pagrindinės Hitlerio būstinės Vilko Irštva dalių. Jie nesprogdinti, galima apžiūrėti bunkerių vidų. Prie kasų bunkeriai su įrengtomis ekspozicijomis.

Esame vieni iš pirmų lankytojų, rekomenduojame ir kitiems tavažiuoti taip anksti. Kai važiavome atgal nuo jūros pusės stovėjo kokio kilometro ilgio eilė (sekmadienis). Įsukimas į kairę, todėl važiuojant į šia atrakciją geriau važiuoti nuo Mozūrijos ežerų.

Vilko irštvoje sunku suprasti kas labiau stebina, ar betoninių statinių masyvumas, ar sprogstamosios medžiagos galia. Nuo 1940 metų pradėti statyti bunkeriai stebina savo apimtimis. Betono sienos kelių metrų, statiniams panaudota penkiasdešimt ir daugiau tonų betono. Tačiau kai buvo suprasta, kad karas yra pralaimėtas vokiečiai bunkerius susprogdino. Neįtikėtino dydžio betono luitų fragmentai nuskridę tolyn. Kelių metrų storio betono lubos apvirtusios. Plieno armatūra sutrūkusi kaip siūliukai. Tai tikrai neįtikėtina. Tiek man, tiek vaikams ši ekspozicija padarė milžinišką įspūdį.

Kai kurie bunkerių fasadai išlikę ir stebina savo gabaritais. Kai kurie bunkeriai padengti betonine 'samanėle" ir kažkada greičiausiai labai gerai maskavo betoninius statinius. Teritorijoje suplanuotas maršrutas, galima eiti su gidu ( nors mažai tikėtina suburti rusiškai ar angliškai kalbančią grupę).

Net turint inžinerinį išsilavinimą sunku suvokti kokia turėjo būti jėga,kad galėtų taip suplėšyti armuotą betoną. Bunkerius susprogdino patys vokiečiai, kad jie neatitektų puolančiai raudonajai armijai

Čia jau kaip Vilko Irštvai būdingas "prikolas" . Pasvirusios sienos remiamos pagaliukais.

Dar vienas objektas Riešliaus (Reszel Zamek) pilis. Čia nutariame taip pat papietauti, ko vėliau labai pasigailėjome. Riešlius gražus miestelis, kuriame savo pilį pasistatė vyskupas. Kaip žinia vyskupai ne tokie vargšai kaip riteriai, pilis paliks gerą įspūdį. Tačiau ekspozicijai peržiūrėti reikia stiprių nervų. Pristatomi kankinimo įrankiai. Riešlius garsus tuo, kad čia Europoje sudeginta paskutinė „ragana“ ( 1812 metai). Kitaip kaip nesveikais sadistiniais iškrypėliais tų kas tais kankinimo įrankiais naudojosi pavadinti neįmanoma. O juk jie tai darydami visuomenės akyse buvo teisuoliais, tai buvo normalu, pasisakantys prieš tokią klaikybę buvo nesveiki disidentai. Verta pasižiūrėti, ekspozicija taip pat padarė įspūdį man ir vaikams.

Reszel pilis su turtinga kankinimo įrankių kolekcija. Galima pakilti į bokštą iš kurio atsiveria apylinkės

Reszelyje daugiausiai dėmesio skiriama raganų atpažinimo būdams eksponuoti. Pagrinde tai buvo įvairūs kankinimo įrankiai. Šioje pilyje devyniolikto amžiaus pradžioje buvo sudeginta paskutinė Europos ragana. Kuolas vienas iš "švelniausių" kankinimo įrankių. Silpnų nervų ir jautriems žmonėms nerekomenduojama.

Toliau 594 IR 513 keliu iki Varmės Lizbarko (Lidzbark Warminski). Turtinga pilis apsupta upės. Jau pasiekiame prieš užsidarymą, tai į vidų nesiveržiame. Tačiau apėjimas aplink padaro gerą įspūdį. Manau čia verta netgi apsistoti. Tik jau viešbutį užsisakant iš anksto. Viešbutis ir restoranas yra pačioje pilyje, keliavimo metu rugpjūtyje laisvų kambarių nebuvo.

Lidzbarko Warminski pilis

Po Lizbarko siauru keliuku 40 – 60 kilometrų per valandą greičiu tipiniu rytprūsių keliu pasiekiame Fromborką. Modernesni keliai lieka labiau į vakarus.  Tačiau manau jau net mūsų vaikai nebematys šių medžių tunelių, siaurų ir kreivų keliukų. Tokių kelių  sparčiai mažėja, kol tai yra, geriau neskubant pravažiuoti grožintis apylinkėmis, mažais miesteliais tarp kurių namų vingiuoja kelias. Čia visai kitaip nei skubančioje industrijoje. Jei sekmadienį supermarketai užsidaro, šie miesteliai gelbėja keliauninką. Reikia tik atidžiai žiūrėti, mažytės parduotuvėlės prie kelio atidarytos. Čia įsigysite būtino maisto jei jau išnaudojote atsargas.

Keliukai gana siauri ir vos vos prasilenkia du kemperiai. Tačiau judėjimas net ir vasaros sezono metu buvo nedidelis, furų iš viso beveik nebuvo.  Vairuotojai labai mandagūs, neskubina, nelenkia net jei važiuojama mažesniu nei leistinas greitis. Kai grįžom į Lietuvą ištiko kultūrinis šokas. Važiuojant Alytus - Vilnius plentu kiek didesniu nei leistinas greitis atrodė, kad esam sustoję. Visi kažkur skuba, lekia, lenkia.

Apsistojame priemiestyje esančiame Frombork camping, iš čia ranka pasiekti miestą ir prieplauką. Nuo kempingo dešimt minučių pėsčiomis iki Fromborko pilies ir katedros. Pirmadienį pilies muziejus nedirba, bet galima užlipti į bokštą iš kurio atsiveria visos Aismarės ir Fromborko ( Frauenburg) apylinkės.

Fromborkas garsus savo Katedra, bet dar garsesnis tuo, kad čia ilgą laiką dirbo Kopernikas. Fromborko Katedra architekto Napoleono Kitkausko nuomone galėjo būti pavyzdys Vilniaus Katedrai pastatytai 15 amžiuje ir  stovėjusiai iki perdarymo 18 amžiuje. Didžiajame bokšte spiraliniai laiptai kuriais galim apakilti iki apžvalginio aukšto. Čia atsiveria viso Fromborko, Aistmarių bei Katedros panorama.

Žiūrint nuo didžiojo bokšto ( dešinėje su vėlesniais laikotarpiais įrengta barokine varpine) atsiveria nuostabus vaizdas į marias, miestelį, apylinkes ir Katedrą.

Paskutinė pilis kelionėje po Šiaurės Lenkiją turėtų būti Malborkas. Po jos nublanks visos Lenkijos šiaurės pilys ir visos pilių ekspozicijos. MArienburgas ilgą laiką buvo kryžiuočių ordino magistro pilis. Čia tekėjo visi kryžiuočių turtai, ši pilis buvo statoma tam, kad jos niekas neužimtų. Vytautas ir Jogaila daug būtų gavę grobio ir gal kitaip pasisuktų istorija, jei po Žalgirio mūšio jiems būtų pavykę užimti Marienburgą.

Marienburgas buvo beveik pilnai sugriautas antrojo pasaulinio karo metais. Dešimtmečius truko kruopštus lenkų mokslininkų atkūriamasis darbas. Dabar Malborko pilis Lenkojos pasidžiavimas į kurį atvažiuoja šimtai tūkstančių turistų.
Nežiūrint į didelį populiarumą, grūsties čia nėra. Sukurta patogi turistinė infrastruktūra neduos pajusti nepatogumų. Dideli mokami parkingai prie pat įėjimo į pilį ( 5 eur/3 valandos). Už upės taip pat daug parkingų ir kempingas. 
Einant į pilį verta išsinuomoti audiogidą ( 2 eur).  Pilies lankymas taip pat mokamas, kainuoja suaugusiam apie 6- 10 eurų. Kaina skiriasi nuo perkančiųjų skaičiaus, šeimos ir panašių dalykų. Mums kainavo po 2 eurus su audiogidu. Papildomai eurą riekia paruošti viduje jei norėsite pakilti į bokštą. Šiais piliai aplankyti verta skirti 3- 4 valandas.

Pilis yra trijų lygių. Pirmoji siena saugojo amatininkus ir kitus taikius pilį aptarnaujančius gyventojus. Priešininui prasiveržus gynėjai galėjo trauktis į grioviais ir sienomis apjuostos antrosios pilies su dideliu vidiniu kiemu. Pagrindinės magistro menės, iždas ir kryžiuočių kambariai buvo trečiojoje pilyje.

Magdeburgo pilis nuo kito upės kranto.

Vidinis antrosios pilies kiemas. Apačioje matomas tiltas per griovį skiriantį antrąją ir pagrindinę pilį.

Magdeburgo pilies menė

Sergejus Jeriomenko

Toliau laukia  poilsis Lenkijos pajūryje. Poilsio Lenkojos Pajūryje galimybes  galima perskaityti sekančiame straipsnyje "Poilsis Lenkijos Pajūryje".

Taip pat atskiras straipsnis skirtas Gdansko miestui ir apylinkėms.  Ką pamatyti Gdanske