Meteoros vienuolynų magija

Graikija - saulėta, svetingų ir šiltų žmonių šalis. Graikija - antikos lopšys ir viskas tuo pasakyta. Visgi Graikijoje galima atrasti ne tik antikinių architektūros paminklų, bet ir kitų įspūdingų vietovių. Viena iš tokių - Meteoros kalnų ir vienuolynų kompleksas. Ši unikali uolėtų kalnų grandinė yra netoli Kalabako miestelio. Aišku, geriausia ten nukakti savo automobiliu, tada gali sau leisti grožėtis šiuo pasaulio stebuklu nuo ryto iki vakaro. Jei poilsiaujate Graikijoje, tai į Meterorą organizuojamos ekskursijos. Taip ir aš ten patekau. Kelionė prasidėjo labai anksti ryte. Pirmiausia privažiavome Kalabako miestelį. Lauke oras buvo bjaurus, lijo lietus ir debesys plaukė tiesiog virš galvų. Kalabako miestelis - tai vartai į Meteorą. Priešais mus iškilo niūri, aukšta uola, sauganti Meteoros paslaptis. Net sunku buvo įsivaizduoti, ką gi ji slepia.

Kalabaki miestelio vartai į Meteorą

Pirmiausia užsukome į dabartinių ikonų dirbtuvėlę. Čia vienuoliai užsako naujas ikonas, kurios paišomos pagal senųjų pavyzdžius, naudojant trafaretus ir reprodukcijas. Jomis puošiami vienuolynai, parduodamos turistams. Akys raibo nuo tokios gausos ir įvairovės.

Ikonų dirbtuvė

Trafaretai

Žvilgsnis į ikonas

Pasigrožėję ikonomis, toliau važiavome dar kelis kilometrus ir pagaliau pasiekėme didžiųjų uolų prieigas. Nuo papėdėje įsikūrusio Kastraki miestelio, siauru, vingiuojančiu keliu kilome į viršų. Iš abiejų pusių prieš akis kilo aukštos didingos uolos. Tarp uolų galima pamatyti senų kopėčių likučius (jomis buvo sujungtos uolos). Dvi valandas važiuodamas keliu į viršų, būni išsižiojęs iš nuostabos nuo pritrenkiančių vaizdų: pilkai raudonų uolų, žalios augmenijos, pro šalį praplaukiančių debesų. Tai šen, tai ten ant stačių skardžių pasimatančių vienuolynų. Tiesa, kai mes važiavome, vis dar lijo lietus, fotografuoti buvo sunku. Bet mane apėmė neapsakomas lengvumo ir ramybės pojūtis. Gaila, to nuotraukose parodyt neišeina.

Šv. Rusano vienuolynas

Meteoroj vienuoliai atsiskyrėliai pradėjo kurtis XI a. Jie gyveno uolose. XIV a. vienuolis Afanasijus ant aukščiausios uolos, 619 m. virš jūros lygio, pastatė pirmą vienuolyną. Šią uolą-skardį jis pavadino Meteora, nes atrodė kabantis tarp dangaus ir žemės. Po to ir visas kalnų ansamblis buvo pavadintas ir dabar žinomas kaip Meteora. Vienuolynų kūrimo istorija buvo labai ilga. Man ir dabar nesuvokiama, kaip išvis vienuoliai sugebėjo užsiropšti ant uolos, o dar tenai vienas ar keliese sugebėjo išgyventi ir pastatyti didžiulius statinius. Juk nebuvo ir dabar ne visur yra laiptai. Lipama buvo virvinėmis kopėčiomis, daiktai į viršų keliami virvėmis. O tie, kurie bijodavo patys lipti, juos keldavo į viršų tinkluose. Tačiau taip keltis buvo ne ką linksmiau.
Iki XVII a. vienuolynų gausėjo, o po to pradėjo mažėti. Jie buvo ir draudžiami, ir griaunami, ir vėl atstatomi. Šiandien Meteoroje yra šeši veikiantys vienuolynai, kuriuos galima lankyti: Kristaus prisikėlimo Didžiojo Meteoro, Šv. Varlamo, Šv. Trejybės, Pirmojo kankinio Šv. Stefano, Šv. Nikolajaus guodėjo ir Šv.Rusano. Dar yra penkiolika sugriuvusių vienuolynų, kuriuos pamatyti galima tik lipant pačiomis uolomis ir skardžiais, kitaip sakant, turistui neįmanoma.
Pagaliau atvažiavome į vietą, lengvas lietutis dar krapnojo. Į vienuolynus ar jų atskiras teritorijas, kur gyvena atsiskyrėliai, patekti negalima. Tad pradėjome kopimą į patį didžiausią ir aukščiausiai esantį vienuolyną Didįjį Meteorą. Lipom ilgais vingiuotais laiptais, oi... ilgai lipom, į patį dangų užlipom! Moterims į vienuolyną įeiti galima tik su ilgu sijonu ir galvos apdangalu. Tad teko pasipuošti vienuolyno apdarais.

Didysis Meteora

Vaikščiojimas po vienuolyną ribotas, bet tai, ką pamačiau, pribloškė. Sienos, lubos ištapytos freskomis (ikonomis). Garsiausias Meteoros vienuolynų freskų tapytojas buvo vienuolis Feofanas. Ryškios ir tamsokos spalvos persipina su auksu. Visko tiek daug. Ta gausa mane truputį slėgė. Visai kitaip jautiesi būdamas, pvz. Siksto Koplyčioje, Vatikane. Ten viskas šviesiau ir erdviau. Viduje fotografuoti griežtai draudžiama. Prižiūrėtojas tuoj pat pribėgo, vos pabandžiau paimti fotoaparatą. Tad teks patiems nuvažiuoti ir pamatyti.
Išėjus pro vienuolyno duris į lauką - nors į akį durk, nieko nesimatė, pakilo didžiulis rūkas. Šiaip taip, apgraibom, laipteliais nusileidom žemyn. Pagaliau rūkui prasisklaidžius, tarp uolų apačioje, galėjau išvysti saulės apšviestą Kastraki miestelį. Dar buvo matyti ir lengvo rūko debesėliai. Rodės tuoj užkabins kokio vienuolyno bokštelį. Vaizdas nepakartojamas.

Šv. Varlamo vienuolynas ir rūkas

Šv. Varlamo vienuolynas

Kas slepiasi už kitos uolos?

Vėl pradėjo lynoti. Reikėjo sėstis į autobusą ir su dideliu nenoru atsisveikinti su nepakartojamu žmogaus ir gamtos sukurtu stebuklu.

Saulė Prušinskaitė

Anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse ir interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „IKS" sutikimo draudžiama.

Žalia_pieva

Gailiuosi, kad pačiai neteko pamatyti šito grožio. O štai apie graikus... šilti ir mieli jie tik turistams... Kadangi teko pabūvoti Graikijoje visai iš kitos pusės ir pabendrauti su įvairaus socialinio sluoksnio graikais - gerų (tiksliau nuioširdžių) žmonių ne taip jau daug ten :)

2010-11-11 12:06

Saullė

Jei norėsite pamatyt Meteorą, tai tikrai sugrįšite į Graikiją:) O, su teiginiu kad " gerų (tiksliau nuioširdžių) žmonių ne taip jau daug ten :)" , gal ir nelabai sutikčiau. Vistik jie , kaip ir mes esame savo šalies partiotai:) Ir kai su jais kalbi angliškai (ypač vyresniais) jie to nelabai mėgsta, bet kai stengiesi pasakyti nors kelis žodžius graikiškai, jie tavo pastangas priima tikrai nuoširdžiai.Gal būt tik man pasisekė sutikti gerus žmones:)

2010-11-15 16:03

simonaq

geras reportazas

2011-01-12 11:50