Siūlo jaunimo nedarbą mažinti renkantis profesines mokyklas ir nepuolant į socialinius mokslus

Lietuvos darbo rinka susiduria su nemažai iššūkių dėl mažėjančios darbo jėgos, aukšto ilgalaikio ir jaunimo nedarbo bei atotrūkio tarp norinčių įsidarbinti įgūdžių ir darbo rinkos paklausos. „Swedbank" atlikta analizė rodo, kad potencialus Lietuvos ekonomikos augimas priklausys nuo to, ar Lietuvos darbo rinka taps lankstesne ir efektyvesne.

„Potencialų šalies ekonomikos augimą lemia gyventojų skaičiaus, darbo jėgos, dirbančiųjų skaičiaus ir produktyvumo augimas. Artimiausius penkerius metus, remiantis Swedbank projekcijomis, gyventojų skaičius trauksis vidutiniškai 0,6 proc., o darbo jėgos - 0,8 proc. per metus. Tuo tarpu dirbančiųjų skaičiaus vidutinis augimas sieks 1,4 proc., o produktyvumo - 2,8 proc., - teigia „Swedbank" vyresnioji ekonomistė Vaiva Šečkutė. Taigi, gyventojų ir darbo jėgos skaičius potencialų augimą trauks žemyn, o produktyvumas ir dirbantieji bus teigiamas veiksnys".

Kaip atsverti darbo jėgos mažėjimą?

Pasak V. Šečkutės, gyventojų skaičiaus bei darbo jėgos mažėjimą, kuris vyksta dėl emigracijos ir natūralių priežasčių, vargu ar pavyks sustabdyti. Tačiau dirbančiųjų skaičių bei produktyvumą yra įmanoma padidinti skatinant aukštesnį darbo jėgos aktyvumo lygį, darbo vietų kūrimą, imigraciją bei užtikrinant geresnį darbo rinkos paklausos ir ieškančiųjų darbo įgūdžių atitikimą.

„Dirbančiųjų skaičius visų pirma priklauso nuo ekonominės situacijos šalyje, tačiau esant nedideliam nedarbo lygiui ne ką mažiau svarbus ir darbo jėgos aktyvumo lygis, kurį galėtumėme padidinti iki esančio kaimyninėse Baltijos šalyse", - mano „Swedbank" vyresnioji ekonomistė.

Pensijos amžiaus ilginimas padidins aktyvumo lygį vyresnio amžiaus žmonių grupėje. Tuo tarpu minimalios algos didinimas turėtų dvejopą poveikį. Viena vertus, tai padidintų aktyvumą, nes padidėtų skirtumas tarp gaunamų pašalpų ir atlyginimo įsidarbinus. Kita vertus, netinkamu metu išaugęs minimalus atlygis gali slopinti naujų darbo vietų kūrimą. Dar pavojingesnis būtų minimalaus atlyginimo indeksavimas, kuris tik sukurtų infliacijos spiralę ir mažintų konkurencingumą.

Neišvengiamas gali tapti ir griežto darbo santykių reguliavimo atsisakymas. Nors Darbo Kodekso reikalavimai dėl terminuotų darbo sutarčių ir viršvalandžių 2010-aisiais buvo šiek tiek sušvelninti, tačiau kai kurie iš pakeitimų laikini ir apskritai nėra pakankami.

Nesitraukiantis ilgalaikis ir jaunimo nedarbas reikalauja reformų

Jaunimo nedarbo lygis pernai sumažėjo vos iki 32.9%. Jaunimo nedarbas traukėsi lėčiau nei bendras nedarbo lygis, o ilgalaikis nedarbas net išaugo nuo 7.4% iki 8%. Tokia padėtis skatina mažinti atskirtį tarp darbo rinkos paklausos ir norinčiųjų įsidarbinti kvalifikacijos.

Anot V. Šečkutės, kartais klaidingai manoma, kad kas trečias jaunuolis Lietuvoje negali susirasti darbo. Iš tikrųjų daugelis jų tiesiog neieško darbo, kadangi dar mokosi ar studijuoja. Taigi, absoliutus darbo nerandančių jaunuolių skaičius siekia palyginti nedaug - apie 32 tūkst. arba kiek daugiau nei 7 proc. iš visų 15-24 metų gyventojų. Be to, dauguma jų neturi kvalifikacijos, todėl yra mažiau patrauklūs darbo rinkoje.

„Nepaisant to, nedarbo jaunimo problema egzistuoja, - sako „Swedbank" vyresnioji ekonomistė. Ignoruoti jaunimo nedarbo neleidžia tiek dideli emigracijos mastai, tiek mažėjanti darbo jėga. Ilgai darbo nesugebantys rasti jaunuoliai gali nuspręsti išvykti iš šalies ir taip dar paspartinti darbo jėgos traukimąsi. Tuo tarpu likusieji ateityje bus mažiau produktyvūs, kadangi būdami bedarbiais negalėjo įgyti patirties".

Verta paminėti, kad ilgalaikis nedarbas neigiamai veikia darbo rinką, kadangi bedarbiai netenka savo įgūdžių, tampa mažiau patrauklūs darbdaviams. Ilgai negalintys įsidarbinti žmonės praranda viltį kada nors įsidarbinti ir tampa neaktyviais.

2009-2010 metais jaunimo nedarbą staigiai išaugino statybų sektoriaus žlugimas be darbo palikęs daugelį nekvalifikuotų darbininkų. Tačiau bedarbiais tampa ir universitetus, kolegijas ar profesines mokyklas baigę jaunuoliai. „Tai reiškia, kad reikia tobulinti ne tik perkvalifikavimo programas, bet ir visą švietimo sistemą. Tiek vienu, tiek kitu atveju padėtų didesnis privataus sektoriaus įsitraukimas", - įsitikinusi V. Šečkutė.

Privatus sektorius geriau žinotų, kokius specialistus ruošti ir kokias jų kompetencijas svarbiausia ugdyti. Paramos perkvalifikavimui teikimas tiesiogiai darbdaviams galėtų duoti daugiau naudos nei šiuo metu, todėl šis procesas turėtų būti spartinamas. Efektyvesnis perkvalifikavimas padėtų sumažinti ir ilgalaikį nedarbą.

„Swedbank" ekonomistė pabrėžia, kad taip pat svarbu, jog visa švietimo sistema taptų labiau orientuota į darbo rinkos poreikius bei paruoštų daugiau praktinės patirties turinčių specialistų. Dauguma abiturientų pasirenka studijuoti socialinius mokslus. Tuo tarpu maža dalis studijuojančių taikomuosius mokslus gali lėtinti inovacijų plėtrą.

„Baigę studijas jaunuoliai būtų geriau pasiruošę įsilieti į darbo rinką, jeigu pasikeistų požiūris į praktiką universitetuose. Ji turėtų padėti išugdyti kvalifikaciją atitinkančius įgūdžius ir nebūti vien tik formalumas. Praktika turėtų trukti ilgiau nei porą mėnesių ir galėtų būti pradėta jau ankstesniuose kursuose. Darbo rinka taptų efektyvesnė, jei profesines mokyklas baigtų daugiau paklausias specialybes įgijusių specialistų", - teigia V. Šečkutė.