Kolektyvo kelionė į Turkiją

• 
• 
• 
• 
• 

Prieš penkerius metus, švenčiant pirmąjį ASA gimtadienį prie vaizdingo Alnio ežero šlaito, išsprūdo palinkėjimas – būtų puiku penktąjį gimtadienį atšvęsti prie Viduržemio jūros, gražiame pušyne ir dar prie tokio paties laužo. Kolektyvo senbuviams tai tapo netgi tikslu. Deja, interneto rinkos augimas nebuvo toks spartus kaip tikėtasi, todėl penktąjį ASA jubiliejų šventėme vėl prie to paties Alnio ežero. Tačiau kitais metais situacija pasikeitė: sukaupta patirtis, padidėjęs pardavimo profesionalų kiekis, pasitikėjimas reklamos efektyvumu leidinyje leido ASA pardavimus padvigubinti. Ištisus metus buvo vykdomi planai ir jau rugsėjo mėnesį paskaičiavome – mes galime sau leisti gimtadienį atšvęsti prie Viduržemio jūros. Liko tik išsirinkti kur.

Važiuojančių buvo 15. Pradėjome ieškoti vietų ir būdų kaip nukeliauti. Labiausiai norėjosi atšvęsti Turkijoje, šalyje, kurioje buvo kūrėjai kai gimė ASA. Išanalizavome daug kelionių variantų: galėjome skristi ne tik iš Vilniaus, bet bandyti nukeliauti ir iš Varšuvos ar iš Maskvos, tačiau palyginus pasiūlymus, patraukliausias pasirodė čarterinis reisas iš Vilniaus.

Išsirinkome Kemere, nedidelį  viešbutį. Grupei, kuri užpildė beveik visą viešbutį, sezono pabaigoje buvo pritaikytos ypatingos kainos.

Antradienio vakare atskridome į Antaliją, po valandos pasiekėme Kemerą. Nors buvo vėlu, viešbutis dar paruošė vakarienę. Viešbutis itin tiko mūsų grupei: nedidelis, jaukiu, žaliu, uždaru kiemu, su baru ir baseinu. Kambariai dideli, tvarkingi. Iki jūros mažiau negu kilometras.

1-oji diena. Anksti atsikėlusios merginos išeina apsidairyti, jų dėmesį iškart patraukia organizuojamos ekskursijos. Pusė kolektyvo sėda ant kvadraciklų ir išdumia į kalnus. Miegaliai eina prie šiltos jūros (spalio mėnesio pabaigoje – oras apie +28, vandens temperatūra apie +26 laipsniai). Kemero pliažas ir dugnas smėlėtas – maudytis neapsakomas malonumas. Vidurdienį, grįžus didžiajai daliai kolektyvo, patraukiame į kurdų restoraną švęsti ASA gimtadienio.

Apie šį restoraną galima pasakoti atskirai. Didelės kurdiškos palapinės pastatytos siauro ir ilgo pusiasalio viršuje. Kaip supratome, tai dar ir gamtos draustinis. Tokias senas pušis, ypač miesto zonoje, Turkijoje retai kur pamatysi. Pusiasalis – apie 30 metrų pušimis apaugusi uola. Vaizdas beveik kaip prie Alnio ežero. Deja, laužo čia kurti negalima. Taip pat jie neturi ir geros degtinės.
Visas džiaugsmas, kad pasiėmėme „šimtmečio“ degtinės. Prie tautinių kurdiškų patiekalų ji tiko nepriekaištingai.

2-oji diena. Po pusryčių draugiškai judame prie jūros. Pusiaudienį planuojame paplaukioti jachta. Saulėta, karšta, malonus vanduo, šaltas alus. Po pietų keliamės į laivą ir plaukiame į kažkokią „stebuklingą“ įlanką. Ji pasirodo išties nuostabi: skaidrus vanduo, puikiai matosi dugnas. Kol laivo įgula ruošia jūros gėrybes, maudomės, bandome žvejoti ir renkame austres. Įgula patiekė nuostabius kalmarus, puikiai iškeptą žuvį, dalis kolektyvo išdrįso paragauti net itin šviežių austrių. Plaukiant atgal, laivo vairas trumpam atiteko į kolektyvo rankas.

3-oji diena. Dalis mūsų nusprendė nuvykti į Pamukale. Kadangi reikėjo išvažiuoti ketvirtą ryto, nutarėme nemiegoti ir sulaukti ryto viešbučio bare! Pirmiausia išsenka atsivežtinės atsargos, paskui ištuštėja baras, paryčiui prieglobstį randa net turkiška anyžių degtinė. Ketvirta valanda – išvažiuoja ne visi... Likusi kolektyvo dalis slenka link jūros. Kemeras žavi tuo, kad kas šimtą metrų pardavinėjamos šviežios granatų sultys. Pasak gidų, Kemeras pagarsėjęs šiais vaisiais, čia vienintelė vieta, kurioje auga granatai be kauliukų. Nors tokių nerandame, tačiau šviežios, prinokusios, kad ir kaulėtojo granato sultys, yra nepakartojamos.

4-oji diena. Visi kolektyvo nariai ilsisi prie jūros. Deja, jau pakilęs vėjas, jūra susidrumstusi, pliaže net ir šalta pasidarę. Dalis mūsų apsipirkinėja kailių parduotuvėse. Vakare einame į turkišką pirtį. Gaila, bet pirtį pasirinkome netikusią. Centrinis pirties akmuo atšalęs. Nors gulėti nėra nemalonu, tačiau ir džiaugsmo maža. Penkiolika minučių, per kurias žadėjo įkaitinti akmenį, visgi taip ir nepraėjo. Tačiau masažas buvo nuostabus: laužė rankas, kojas, tempė, vaikščiojo ant nugaros, žnaibė, suko sprandą, kėlė į viršų. Stebėtina, tačiau po tokio masažo nesijautė jokio skausmo, kūnas tarsi atgimsta iš naujo. Po intensyvaus masažo laukė dar vienas – švelnus, kurio metu kai kas net užsnūdo.

5-oji diena. Nupirkę lauktuves, išvažiuojame į oro uostą. Daugelio nuomone, per kelias dienas pamatėme daugiau nei per kai kurias daug ilgesnes atostogas. Kitas palinkėjimas ASA gimtadieniui – kruizas Karibų salyne.

Ir Tu gali plaukti kartu su mumis! Mes sparčiai plečiamės, todėl nuolat ieškome naujų komandos narių. Pasidomėk apie šiuo metu laisvas darbo pozicijas!

Autorius (direktorius)


Aišku, gali tik pasdžiaugti, kad dirbi tokioje įmonėje, kuri po kelerių metų gali išvežti savo darbuotojus į tokias keliones. Prisipažinsiu, Turkija niekada netraukė. Ši šalis pirmiausia asocijavosi su beprotišku karščiu, musulmonais ir banaliu poilsiu (ruso-turisto: vodka-treningi...).

Tačiau išvyka į šiltus kraštus spalio antroje pusėje kažkiek intrigavo.
Išties, pirmomis dienomis oras buvo fantastiškas, kaip tik tokiam lietuvaičiui. Kitas dalykas – vykti drauge su kolektyvu. Galite įsivaizduoti koks tai „tūsas“: pradedant konfliktu tarp keleivių kylant lėktuvui ir baigiant bemiegėmis naktimis, aidint turkiškam popsui.

Atmetus visą linksmybių chronologiją, vis dėlto verta būtų paminėti tai, kas išliko.
Turkai, kaip ir tikėtasi, yra paprasti kaip „trys kapeikos“. Gali juos labai greit supykdyti, pravirkdyti ir net priversti atiduoti paskutines kelnes. Šiauriečiams toks temperamentas ne visada priimtinas.

O jeigu sumanysite pasivaikščiotii centrine Kemero gatve ne greitesniu kaip 40 km/h greičiu, pasijusite tampomas tai į vieną, tai į kitą pusę: „ei, Latvija, Polša, Estonija...?!....Litva ??? O, Litva, LIABAS ! Pakupaj ekskursija. Net ? Pakupaj šuba. Net ? Pakupaj zolata ir t.t.

Trečią parą toks tampymas pradeda netgi patikti, nes esi lengvai apsvaigęs ir jautiesi esąs dar svarbesnis. Penktą dieną išmoksti kalbėti su jais taip, jog patys nuo tavęs atstoja.
Gamta. Viduržemio jūros pakrantės daugmaž panašios, gal kiek daugiau žalumos. Girdėjau iš kolegų, kad pavažiavus į šalies gilumą, galima pamatyti fantastiškų dalykų. Nemačiau, nes negalėjau.

Dar įsiminė turkiška virtuvė (jeigu galima šitaip apibendrinti tai, kuo mus maitino viešbutyje rytą-vakarą). Iš pažiūros, indų, kuriuose patiekiama “kažkas”, labai daug ir atrodo gana patraukliai.

Vieną paragavęs, supranti: keptas baklažanas. Imi kitą : apvoliotas baklažanas. Imi trečią: užmaskuotas baklažanas. Ieškoti mėsos – beviltiška, teks pasitenkinti virtu kiaušiniu.
Be abejo, išbandėme ir restoranų meniu. Skonio skurdumas jaučiamas visur, tiek sriuboje, tiek padaže, tiek duonoje. Anot vieno mano kolegos, reikia derinti patiekiamų patiekalų įvarius skonius ir pasigaminti sau tinkamą variantą. Bandžiau, nepavyko. Tiek to, skaniai pavalgysiu namie.

Kylant lėktuvui namų link, jausmas buvo maždaug toks: jei tai būtų kelionė į Amsterdamą ar Minską, vis tiek būtų buvę taip pat puiku, svarbiausia – kolektyvas.

Autorius (kolega)