Vengriški vynai

• 
• 

Vengrijos vyndarystės istorija yra kone 2000 metų. Ji patyrė Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos vyndarių įtaką. Nuo XVIII amžiaus žymiausiu vengrišku vynu tapo tokajus, gaminamas šalies šiaurės rytuose. Pirmosios jį pradėjo importuoti Vokietija ir Lenkija. Būtent apie tokajų buvo pasakyta: „Vinum Regum - Rex Vinorum" (karalių vynas - vynų karalius).

Pasak legendos, šio regiono vyndariai, gelbėdamiesi nuo turkų antpuolio, turėjo palikti gimtinę nesurinkę vynuogių derliaus. Grįžę pamatė, kad dauguma vynuogių išdžiuvo ir tapo razinomis. Iš šių vynuogių, pavadintų aszu, ir buvo sukurti tokajaus prototipai. Tokajaus gamybos technologiją kelis šimtus metų kontroliuoja valstybė.

Kita legenda, skirta „Egri Bikaver" vynui, pasakoja, kad XVI amžiuje turkai apsiautė Egero pilį. Pilies gynėjams kasdien darėsi sunkiau atlaikyti turkų antpuolius, mažiau liko maisto ir vandens atsargų. Rūsiuose - tik vynas. Po nelengvo mūšio vengrai jį gerdavo dideliais gurkšniais, vynas tekėjo jų smakrais, užliedavo krūtines ir rankas. Pro sienų tarpus visą tai stebėjo persigandę turkai. Turkams pasirodė, kad vengrai, norėdami atgauti jėgas, geria jaučių kraują. Turkai žinojo, kad jaučių kraujo išgėrusio žmogaus nugalėti neįmanomą, todėl persigandę pasitraukė nuo pilies.

Aišku, tai tėra legendos, tačiau vengriškų vynų šlovė tikra. Be to, pastaruosius dešimt metų trunkantis vengriškų vynų atgimimas stebina net ir patyrusius specialistus. Lietuvos gyventojams, per ilgus metus pripratusiems prie plataus vartojimo vengriško vyno, šiandien tenka jį atrasti iš naujo, bet tai nėra taip paprasta, nes stereotipai stiprūs. Laikas jų atsikratyti, nes palyginti nedidelėje valstybėje yra net 22 vyndarystės regionai, o vynas minimas ir šalies himne.

Tiesa, ne visada Vengrijos vyno pramonė vystėsi taip palankiai kaip pastaraisiais metais. 1949 metais. šaliai tapo socialistine respublika, tokajaus kokybė labai suprastėjo. Siekdami atkurti jo šlovę, vyndariai turėjo labai pasistengti.

Po Vengrijos pertvarkos buvę valstybiniai vynuogynai liko be šeimininko, o nuo 1990 metų Tokajaus regionas patraukė Ispanijos, Didžiosios Britanijos ir Olandijos investuotojų dėmesį. 1993 metais buvo įkurtos šešios bendrovės įmonės.

Milijoninės sumos buvo investuotos į vynuogynų atgaivinimą ir įrangos atnaujinimą, dėl to labai pagerėjo vengriškų vynų kokybė. Vengrų vyndariai visada orientavosi į eksportą. Tarybiniais metais buvo eksportuojama iki 60 proc. vyno, o dabar išvežama apie 40-45 proc. Aktyvios vengriško vyno pirkėjos yra Rytų Europos, Skandinavijos, Baltijos šalys, JAV ir Kanada.

Puikų vengriškų vynų skonį lemia keletas priežasčių. Pirmiausiai: garsūs vynų saugojimo ir laikymo rūsiai. Jie unikalūs, mat poros kilometrų ilgio siauri tuneliai kalnuose buvo iškasti XIII-XV amžiuje. Amžiams bėgant ant rūsių sienų susikaupė pelėsių sluoksnis, sukūręs optimalų mikroklimatą vyno brendimui. Įdomu tai, kad dažnai pelėsio patenka ir į butelius. Tuomet jis sukuria skonį, kurio visus subtilumus gali įvertinti tik specialistai.

Dar viena vengriškų vynų subtilybė - „asu" uogos. Specialistai taip vadina vynuoges, kurias pažeidžia gerybinis pelėsių grybelis botrytis cinerea.

Spalį, po kelių lietaus ir rūkų savaičių, prasideda bobų vasara. Tuo metu dėl drėgmės ant uogų atsiranda pelėsis, o vėliau, kai orai šiltėja, uogos ne pūva, o džiūva, tapdamos razinomis, kurios yra ypač vertingos. „Asu" labai svarbios vynų gamybai, nes jose sultys koncentruojasi tiek, jog pripylus jų į vyną pastarojo cukringumas išauga 40-60 proc. Tai lemia garsųjį vengriškų vynų saldumą, jie gali drąsiai konkuruoti su itališkais ar prancūziškais vynais.

„Asu" gamyba yra sudėtingas dviejų pakopų procesas. Sėkmingais metais, kai pelėsiai pažeidžia vynuogynus, sudžiūvusias uogas renka rankomis. Pradedama rinkti spalio pabaigoje ir renkama iki lapkričio pradžios. Vynuoges atsargiai sumala, kad nesutraiškytų kauliukų, ir gautą masę supila į jauną vyną. Vynai su „asu" skirstomi į grynuolius (sausi ir saldūs), „asu", „asu esencija" ir „esencija". Gaminant grynuolius, „asu" vynuogių specialiai neatrenka, o ima visas. „Asu" - vynas, kurį gaminant į jauną vyną buvo pilama „asu" masė. „Asu esencija" - vynas, kuris praturtintas nektaru „Esencija". „Esencija" - išskirtinis vynas. Jį gamina tik iš „asu" uogų. Sultys nėra spaudžiamos, jos išteka dėl pačių vynuogių svorio. Šis vynas išsaugo 250 g liekamojo cukraus ir todėl labai ilgai bręsta. Apie 20 metų jis laikomas ąžuolinėse statinėse, o vėliau dar kelis metus buteliuose. Šis vynas gaminamas tik Tokajaus regione. Visi aukščiausiosios kokybės Tokajaus vynai pilstomi į bespalvius 0,5 litro talpos butelius su siauriu kakliuku.

1970 metais įsigaliojo įstatymas, reikalaująs, kad tokie vynai mažiausiai trejus metus būtų laikomi medinėse statinėse.

Vengrija turtinga įvairų rūšių vynuogėmis. Populiariausia rūšis šioje šalyje - furmintas. Jos spaudžiamos ne tik pasidengusios gerybiniu pelėsiu, bet ir šviežios, nes ir tada iš jų išeina turtingo skonio ir aromatingi vynai. Charšavelio rūšis subręsta ganėtinai vėlai. Šių vynuogių derlius būna gausu, o jose esančios rūgštys apsaugo uogas nuo grybelinių susirgimų. Populiari Vengrijoje ir surkebarato rūšis, plačiai naudojamos ezerio ir lianikos rūšys, o kadarkos rūšies vynuogienojų - iš kurių gaminami puikūs raudoni vynai - auga visoje šalyje.