Fotoreportažas "Pasivaikščiojimai po jūros dugną"

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Vasara, vasara... mes taip ilgai laukiame tos vasaros. Vieni nori, kad vasara būtų karšta, kiti, kad vėsi, tretiem reikia lietaus. Visiems neįtiksi. Vargšė vasara,  kiek visi iš jos daug tikisi.., o kai negauna - tai baisiai pyksta. Na ką aš čia apie tą vasarą, apie keliones gi pasakosiu.

Tai štai ir sulaukėm liepos - atostogos ir mes išvažiavome į kelionę po "Saksonijos ir Čekijos Šveicariją", aplankant Drezdeną ir Prahą. Tiesa, orą Europoje prognozavo ne kokį, bet pradžia buvo visai nebloga. Atvykome į Drezdeną - apsiniaukę. Tamsaus smiltainio pastatai - atrodo niūriai. Šįkart galvojau pavaikščiosim kur nors kitur, nei turistų numintais takais. Bandėm vadovės klausinėti, ar yra kur kitas senas miestas, bet paaiškino, kad šie rūmai  ir yra senamiestis... Nors mes puikiai matėme kitoje Elbės pusėje taip pat iškilusius bažnyčių bokštus. Turėjome visą laisvą dieną, tad turėjome pasirinkt, ar mes su Giedre einame į galerijas, ar einame ieškoti kito miesto. Kadangi  mes mėgstame muziejus, mėgstame analizuoti paveikslus, todėl nusprendėm eiti į Cvingerio rūmus- Drezdeno galeriją.

Taip ir dienelė pralėkė. Drezdene daug statybų, už kelių gatvių nuo rūmų jau modernių prekybos centrų kvartalas... Vietinio jaunimo  gi nematyt... Ir kavinės užsidaro anksti.

Vakare išvažiavome nakvynei į Drezdeno priemiestį. Ir ką jūs galvojat, mūsų spėjimai pasitvirtino. Kitoje pusėje upės pasirodo tikrai senas miestas, įdomūs pastatai su puošyba, siauros vingiuotos gatvelės... trūksta kartais žodžių, kaip gidai supranta, kas žmonėms įdomu, o kas ne. O važiuojant toliau buvo dar gražiau, prasidėjo nuosavi namukai, uolos... Privažiavome tokį mažą, fainą miestuką, apsuptą uolų ir  geležinkelio. Dar stovėjo nenugriautas senas gynybinis bokštas, kaip sargas vaiduoklis.

Pakliuvome į kažkokį keistą viešbutį, kur ant stalo padėta biblija, niekur negalima rūkyti, triukšmauti. Bet keistuoliai, kaip vėliau sužinojome, naktį niekas nebudi, išeina ir tiek... taigi daryk ką nori, nors aukštyn kojom apversk.

Na mums buvo truputį kitaip.

Tai va, susikrovėme daiktus ir  nusprendėme vakare išeiti pasivaikščioti, nueit iki bokšto. Išėjome kokią 21 val. Bet ten jau buvo visai tamsu, nes apšvietimo nebuvo daug. Nuėjome prie bokšto, aplink ramuma, baisuma, tik retkarčiais dunksėdamas pravažiuoja traukinys. Kelios mašinos kitoje geležinkelio pusėje pamėkliškai apšviečia bokštą ir uolas... Truputį "pafotkinom", pradėjo lynot ir mes patraukėme atgal į viešbutį. Parėjome, bet.... neįėjome... Ot tai juoko, ką tik eidamos kalbėjome, o kas būtų, jei duris uždarytų, nes nežinojome, kada jas užrakina (tiksliau nebuvome paskaičiusios instrukcijos). Na man niekada taip nebuvo pasitaikę. Jei išeidavai, tai budintis matydavo ir jau durų  neuždarydavo, o jei uždarydavo, tai paskambinus  įleisdavo. O čia klebekšt, klebekšt per rankeną - nieko... suradome skambutį, niekas neatidaro... na čia dabar kas ?????  Jau nebejuokinga . Galvojom pro langą lipt, nes pirmame aukšte gyvenome, bet prisiminiau, kad aš išeidama langą uždariau. Ką daryt? Šauktis pagalbos, o kur mūsiškiai gyvena nežinom. Išgirdome pro vieną langą mūsiškius "tūsinantis". Pašaukiau - išlenda Kenis, pradžioje jo neatpažinau (turėjom čia tokį anglą), na va pagalvojau - dar ir angliškai kalba vėl ššš...., bet paskui kitas berniukas išlindo. Pagaliau lietuvis, pasijuokėme iš situacijos, kad neįeiname į vidų, paprašiau, kad pabandytų nusileisti prie durų, pažiūrėtų, kas ten yra. Ačiū jam, nusileido. Ir pasirodė, kad iš vidaus duris atsidaryti gali,  taip mums su Giedre neteko nakvoti prie durų ant kilimėlio. Štai taip būna - išeina, uždaro duris, o tu daryk ką nori. Pasirodo instrukcijoje buvo parašyta, kad  durys uždaromos 22 val. Vaikai, skaitykite instrukcijas.

Rytas vėl išaušo ir mes patraukėme į "Saksonijos Šveicarijos" žemes, tiksliau Kioningšteino pilį tvirtovę. Tai didelis viduramžių miestelis, apjuostas gynybine siena. Bokšteliai, patrankos, ginklų arsenalas ir t.t. Oras su prošvaistėm, tai ir stengėmės tas prošvaistes pagaut.

Saksonijos Šveicarijos apylinkės

Pro Kioningšteino bokšto langą

Kioningšteino pilies bokšteliai

Meno didelio, greitai bėgant ir fotografuojant, nepadarysi, sunku būt ne turistu. Labai daug šuniukų vaikšto ir vedžioja savo šeimininkus. Ir visi dideli ir gražūs. Tai Giedrė juos ir  fotografavo.

Įdomu, kur tas mano šeimininkas?

Užteks stovėt, jau einam

Lauko natiurmortas

Atsiskyrėme nuo grupės ir vaikštinėjome sau, akmenimis grįstais takeliais. Suradome daug patrankų. Ėjome, ėjome, o pabaigos nematyt, į laikrodį nepažiūrėjome,  kada grįžti į autobusą negirdėjom... tai jau manėm, kad visas autobusas seniai laukia tik mūsų, o pasirodo, visa grupė ką tik grįžus buvo.

Toliau važiuojam į Rotheiną (Rathen), tai smiltainio uolos, tarpekliai, labirintai. Čia prieš daug daug metų buvo jūros dugnas. Šias uolas mes matėme iš viršaus, o apačioje tekėjo Elbės upė.

Saksonijos Šveicarijos uolos

Pasivaikščiojimas po uolas

Akmens galybė

Tolėliau vaizdas į tą pačią pilį.  Įspūdinga, po truputį leidžiamės žemyn ir, ką jūs manot, žiūrim, kažkokios stilingos merginos vaikšto, kažkaip net keista pasidarė. Mat viena buvo su pravertu kosmetikos lagaminėliu. Pagalvojau, gal turistams prekes pardavinėja. O pasirodo, truputį toliau vokiečiai filmavo eilinį serialą apie "Medikopterį" ar panašiai. Stovėjo visi po uola, vienam grimavo veidą, lyg būtų nuo uolos nukritęs. Vienuolis storulis, gaisrininkai gelbėtojai, režisierius su pypkėmis, gražumėlis... Ir mūsų turistai per aikštelę čiūžina, mes truputį toliau pasilikome ir padarėm keletą kadrų.

Filmavimo aikštelė

Plaukimas į Bad Shandau

Nusileidę prie upės, sėdame į garlaivuką  ir plaukiame į Bad Schandau miestelį. Tai kurortinis miestelis, kaip dauguma šiose Elbės pakrantėse. Praplaukiam vėl Kioningšteino pilį. Pakrante eina geležinkelis, kuriuo važiuoja daug traukinių. Plaukia baidarės, daug dviratininkų. Kitaip sakant, aktyvus poilsis verda. Grupė susiruošė eit į pirtis, o mes einam pavaikščioti po miestelį. Ir niekada nereikia klausyti gidų, ką jie sako apie ne turistų išmindžiotus miestus, nes tiesiog nieko nežino... Kiekvienas miestelis yra savaip žavus, turintis savo istoriją. Taigi mes nusprendėme ją pajusti patys. Bad Shandau labai simpatiškas miestelis, kai išeisit į pensiją, būtinai nuvažiuokit pailsėti.

Raudonasis autobusiukas

Bad Shandau

Poilsis kurorte

Jei turėsite šunį, mielai priims su juo. Čia mes vėl sutikome tą patį gražųjį šuniuką (Berno zenenhundą), kurį matėme pilyje. Pasirodo, ir tolimoje šalyje gali susikirsti keliai. Čia parduotuvėlėse dirba nemažai kinų. Ir mes vaisių pas kinus pirkome. Prisėdusios prie fontano, "įkalėme" "JegelMeisterio" - čia toks firminis žolelių gėrimas ir pailsėjusios keliavome į Čekiją nakvynei. Dar 100 km.

Jau pavakare atvažiavome į miestelį Teplica. Pasirodo, ir čia yra pilis ir dar kita pilis už 8 km, kur rinkdavosi daug žymių žmonių. O Kazanova tiesiog buvo įsimylėjęs šią vietą. Jis pasirodo net palaidotas toje pilyje. Mūsų viešbutis - tai daugiabučio tipo, bet užtat pro langą ant kalno, apgaubta sutemų, stūksojo pilis.

Naktį truputį lynojo, bet rytas išaušo gražus. Reikėjo gero oro, nes visa diena lauke. Taigi mes ir vėl važiuojame į Vokietijos pusę ir pakliūname į "Čekijos Šveicariją". Šis regionas taip pavadintas, nes kažkada buvo pakviesti dailininkai iš Šveicarijos ir jiems buvo pasiūlyta tapyti aplinkinius peizažus. Taip ir išliko tas pavadinimas.

Čekijos Šveicarija

Buvęs jūros dugnas

Medis ir uola

Pradedame savo žygį iš Kamenicos miestelio, maršrutas 15 km. Saulė šviečia. Mišku, akmenimis nubarstytais takais lipame į Pravčicka brana, didžiausią smiltainio uolą. Viršuje pastatyti  kinietiško stiliaus rūmai. Virš galvos fantastiškas akmeninis tiltas.  Akmeninės uolos - pirštai.

Pravčicka branda tiltas

Rūmai

Pasigrožėję iš viršaus, leidžiamės apačion, tiksliau, einame aplink šią Uolą. Gražumėlis, čia kabo išsikišę uolos, akmens luitai.  Medžių šaknys tarsi pirštais įsikibę į akmenis. Vietomis takas lyg smėlis Palangoje. Tai čia viskas, kas lieka iš akmens.  Pagaliau nusileidę, vėl pakliūname į Kamenica miestelį. Pailsime, papietaujame, išgeriame alaus. Po pietų kelias vėl žemyn, stačias laipteliais, palei mažą kalnų upeliuką. Nusileidę nuo kalniuko, einame kanjonu, kurį išgraužė Kamenica upė.

Leidžiantis nuo uolos

Kanjonu link Kamenicos

Kamenicos upe

Čia mūsų laukia valtelės, panašios į Venecijietiškas gondolas, bet panašumas ne valties formoje, o kaip jas plukdo. Irkluotojas taip pat stovi su vienu irklu ir irkluodamas  pasakoja linksmas istorijas ir dar padainuoja. Mūsiškis "malačius" trim kalbom kalbėjo. Linksmai nuplaukiam iki to pačio miestelio, iš kurio pakilome į uolą. Kiti eina maršrutą iš kitos pusės. Taip ir baigėsi mūsų pasivaikščiojimai po prieš daug daug metų  buvusį jūros dugną.

Toliau kelionė į Praha.

Praha... kiek kartų joje bebūtum,  vis tiek kažką nauja atrandi. Aukštutinis miestas, Šv. Vito katedra, ir t.t., žmonių, kaip visad,  jūra: visokių tautų, visokių rasių. Labai jaukus ir šiltas miestas.

Saulė Prušinskaitė ir Giedrė Račkovskytė

PAGRINDINIS KONKURSO RĖMĖJAS IR ORGANIZATORIUS:

www.lot.com

RĖMĖJAI:

www.fototechnika.lt

www.skaitmeninės fotografijos centras

Dzookas

As autoriu vietoje buciau apsiribojes viena vietove, nes dabar gavosi misraine su nelabai deranciais ingredientais. Be to, kaip visada galioja taisykle - saukstas deguto medaus statine sugadina. Kalbu apie nekokybiskas nuotraukas (ypac apie nr.10 - ji akivaizdziai isplaukusi, geriau jau nedeti tokiu).

2011-01-12 12:33

Vidmusas

kaip reportažui labai ir labai gerai. :)

2011-01-13 12:47

Saullė

Ačiū, jei žmogus parašo komentarą, reiškia perskaitė reportažą, o tai jau gerai:)Tik va kažkaip neapsisprendėt kaip jį pavadinti, ar " mišraine" ar " medumi su degutu" :)) Kiek žmonių tiek nuomnių. O šiaip , tai čia kelionės nuotykių reportažas. Ir kas keliavo, tas žino, kad ten visko būna:) dar buvo vienas noras rašyti apie vieną vietovę. Bet šiuo atveju tai neįmanoma, nes tai vienas regionas, kurį skiria dviejų valstybių siena.

2011-01-14 13:58

Saullė

Vidmusui, ačiū. Malonu , kad kažkam ir patinka.

2011-01-14 13:59