Šunys Paryžiuje

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Paryžius nuostabus miestas, tačiau noras fotografuoti žymias miesto vietas prapuolė iš karto, vos tik pamačius nuostabius (ir daug pigesnius negu pas mus) atvirukus, ypač panoraminius ir naktinius. Žinoma, pradžioje fotografavau gana nemažai ir viską iš eilės, tačiau greitai suvokiau, kad reikia kažko originalaus. Atkreipiau dėmesį į gana nemažą kiekį vietinių (ir ne tik) šuniukų, į jų truputį kitokias šukuosenas ir elgesį. Tarp kitko, nemačiau nė vieno su antsnukiu, pastebimai visi labai draugiški ir meilūs, kiek girdėjau jie turi praeiti tam tikrus mandagumo ar kokius ten panašius kursus. Šalia Luvro teko matyti neįsivaizduojamą dalyką Lietuvoje: solidi moteriškė aukštakulniais bateliais lakstė paskui savo augintinį su krepšiuku ir rinko išmatas... Kadangi Paryžiuje teko būti tik 3 dienas, teko atsisakyti kai kurių ekskursijoms vos neprivalomų dalykų. O vietoj Disneilendo nutariau apsilankyti zoologijos sode, kurių jau esu aplankęs daugiau negu dešimtį, o likusią dienos dalį prasiblaškiau miesto gatvėmis, žinoma, fotografuodamas šuniukus. Gal kas paklaus, kodėl fotografavau šuniukus – atsakysiu: kodėl ne? Koks skirtumas ką fotografuoti, svarbu parodyti originaliai tą vietą, kur buvai. Žiūrint į kai kurias nuotraukas net nereikia užrašo, kur fotografuota: čia Eifelio bokštas, čia Luvras o ten Mulen Ružas, taip sakant, visi šiuos objektus žino iš mokyklinių vadovėlių ar vaikystės knygučių.
Panaudojus seną vokišką „dvidešimtuką" (20 mm objektyvą, vaizdą apimantį 90º kampu) pavyko pavaizduoti ir miesto aplinką.

Red. pas.: Autoriaus kalba netaisyta