Kroatija autobusu

• 
• 
• 
• 
• 
• 

Keista ir neprotinga šitaip elgtis, juk neapkeliauta dar šitiek šalių! Tačiau kiekvieną kartą, kai tik pagalvoji apie atostogas, sugrįžti prie vieno ir to paties sprendimo –Adrija.
Baltijos jūros vasarą nemačiau bene šešetą metų. Kaži kaip jausčiausi ten, gal būt kaip svečias? Pasiilgau tos vėsios ir nelabai sūrios jūros. Pasiilgau smėlėto ir kartais dumblino dugno. Pasiilgau to jausmo, kai nebijai ilgiau pabūti saulėje, nes gaivus vėjelis neleis pernelyg įkaitinti tavo kūno. Tai Lietuvos pajūris, o aš statistinis lietuvis. Turėčiau būti čia.
Nesuprantu, bet į Kroatiją nuolat grįžtu kaip į namus. Neatbaido manęs nė "saulė žudikė", po kurios svilinančiais spinduliais negaliu išbūti nė penkių minučių, nė kondicionierių nebuvimas (dažniausiai turistai apsigyvena privačiuose apartamentuose, kuriuose yra kur kas geresnės gyvenimo sąlygos nei viešbutyje, išskyrus "kondišiną"). Neatbaido ir, palyginus, mažas pramogų pasirinkimas: be jūros, vakarinių pigių atrakcionų ir keleto ekskursijų (na, gal ir yra koks šokių klubas – nemačiau) daugiau nieko ir negausi. Tiesa, visa tai liečia nedidelius Adrijos pakrantės miestelius, bet juk kitur poilsiautojai ir nevažiuoja.
Ar žinote, kaip vietiniai stebisi atvažiavusiais, konkrečiai – manimi? "Žiūrėkite, žmogus atvažiuoja jau ketvirtą kartą..... nesuprantu, ką jis čia randa ?" Aš ir pats nesuprantu. O pamatytumėte, kiek aplinkui italų privažiuoja! Vietiniai sako, kad rugpjūtį ir rugsėjį dar ir anglai užplūsta (nekalbu apie vokiečius, jų visur pilna). Ką, jiems ten savo vandens maža? Ogi todėl čia važiuoja, kad viskas čia švariau, jaukiau, žmonių mažiau. Aha, štai kas man patinka !
Vykti vis tuo pačiu maršrutu neįdomu, todėl šį kartą pasirinkau kelionių agentūros "Inturlita" siūlomą variantą: kelionę mikroautobusu (7 vietos) per Lenkiją, Čekiją, Austriją, Slovėniją. Turiu pasakyti, jog tokia kelionė tikrai nenuobodi, anaiptol – nuolatinis "ekstrymas" kelyje neleis užmigti (greitis "mikruškėms" neribojamas). Anksti ryte išvažiavus iš Lietuvos, pavakary jau būsite viešbutyje Čekijoje. Rytą (apie 8 val.) išvykstame ir iškart kertame Austriją. Negali neatkreipti dėmesio į kruopščiai rėžiais sutvarkytus laukus, viskas kaip paveikslėly. Dar didesnis įspūdis (kas nematė) – vėjo jėgainės. Kosminis įspūdis. Rodos, visa Austrija apsirūpina tokia ekologiška elektra.
Geras gabalas kelio per Slovėniją, ir jau mieli akiai pažįstami vaizdai. Jei nori greitai pasiekti jūrą, turi važiuoti mokamomis autostradomis su daugybe tunelių, iš kurių vienas siekė net 6 km.
Pasirinkau Senj miestelį, kuris kaip tik įsikūręs po vienintele tame regione kalnų perkėla ir prieš vienintelį išėjimą į atvirą jūrą, visą kitą šiaurinę pakrantę užstoja didesnės ar mažesnės salos. Galbūt todėl čia būna stipresni vėjai ir didesnės audros.
Per septynias dienas, teko patirti kontrastingiausius orus, kas neįprasta Kroatijos klimatui. Liepos pabaigoje važiuoti į šiltus kraštus man yra tikra savižudybė, todėl pirmas tris dienas mano didžiausias draugas buvo ne jūra, bet šaltas dušas (maždaug 20 kartų per parą). Tačiau po to atėjo tokia audra, kokios Kroatijoje dar nemačiau. Dangus užsitraukė ilgam. Kvėpuoti pasidarė lengviau, todėl galima buvo ilgiau pabendrauti su jūra. Nepasakysiu nieko nauja, bet, kiekvienąkart sugrįžus, negali atsistebėti to vandens skaidrumu (sūrumu – taip pat).

Be abejo, pati didžiausia pramoga – vakaras. Tuomet eini į pamėgtą kavinę, labiniesi "dobradan", paprašai, kad kuo greičiau atneštų šalto kaip ledas "pivo OŽUISKO", ir, išgėręs bokalą beveik vienu mauku, staiga pamiršti visas saulės skriaudas. Tai pačios laimingiausios akimirkos, jų nepatirsi, jei neatkentėsi alinančio dienos karščio . Galų gale, atsiradus apetitui, puoli užsisakinėti jųjų patiekalų. Tikriausiai nieks neužginčys, kad kroatai moka paruošti mėsą, o ypač ant grilio. Taip pat verta nors vieną kartą paragauti aštuonkojo. Beje, spageti su bolonijos padažu – fantastiškai skanu !
Gerus klientus šeimininkas (šef) visada pavaišina rakija (vynuogių degtine). Gausiai atsidėkojus "chvala" ir palikus arbatpinigių, pažadi sugrįžti rytoj.
Grįžus į apartamentus, vaišės tęsiasi. Tam reikia iš anksto apsirūpinti. Turi kažkas iš kompanijos pasiaukoti ir dieną nukakti iki parduotuvės (vakare užsidaro), užpirkti įvairių užkandžių, gėralų – svaigalų ir šio bei to pusryčiams.
Plačioje terasoje su vaizdu į vakarėjančią jūrą, su taure vyno rankoje vėl pasijunti laimingas. Na, o plinai laimei užtvirtinti belieka išsimaudyti naktinėje jūroje, iki kurios vos 50 metrų nusileisti. Nieko ypatinga, bet gerai.
Verta nusipirkti ekskursijas, kurias čia pat siūlo kelionių agentūros atstovai. Įspūdingi ir Plitvicos nacionalinis parkas, ir Postoicos urvai Slovėnijoje, ir išvyka į Veneciją, ir plaukimas į KRKA salą, tačiau kai visa tai jau matyta, norisi tiesiog pabūti, be jokių įsipareigojimų.

Dar kartą norėtųsi į pietinę Kroatiją, Juodkalniją. Ten dar gražiau (bet ir karščiau).

Poilsiautojas H.