Turbūt daugelį kamuoja esminis klausimas - kaip praleisti ilgai lauktas vasaros atostogas, visus metus intensyviai „besideginus“ priešais kompiuterio monitorių ir nenuilstamai treniravus sėdimuosius raumenis biuro kėdėje? Atsakymas aiškus – su 25 kilogramų kuprine ant pečių, lipant į trijų kilometrų aukščio kalną, kurio viršūnėje naktį temperatūra nukrenta žemiau nulio pagal Celsijų. Bent jau aš ir mano šešetas bičiulių (3 vaikinai, 4 merginos) taip manėme, kuomet šešias 2007-ųjų vasaros dienas nusprendėme praleisti Pirėnų kalnuose, skiriančiuose (arba jungiančiuose) Prancūziją nuo Ispanijos. Kaip tikrai patyrę kalnų turistai, išvyką planuojame likus kelioms savaitėms iki jos pradžios. Mūsų maršrutas greitai susikristalizuoja – iš Prancūzijos pusės perlipti į Ispaniją, joje aplankyti trečią pagal dydį Pirėnų kalną Monte Perdido (arba Mont Perdu, jei esi prancūzas) ir grįžti į Prancūziją kitu maršrutu. Monte Perdido iškilęs 3355 metrus virš jūros lygio ir, išvertus iš ispanų kalbos, pasirodo esąs „dingęs kalnas“, kadangi jo nesimato nei iš Prancūzijoje, nei iš Ispanijoje žemiau esančių vietovių. Pati ta vieta pailsėti po darbų...
Kelionė į Pietų Prancūziją. Žydrasis krantas, Lurdas ir pasilabinimas su PirėnaisUžsigrūdinti ateityje laukiantiems išbandymams tikėjomės dar Lenkijoje, tačiau buvome nuvilti gan sklandžiu pravažiavimu šia draugiškų kelių šalimi. Tuo pačiu Vokietijos autobanai įrodė, kad visai įmanoma apsnūsti, vairuojant ir 160 kilometrų per valandą greičiu skriejantį mikroautobusą.
Prancūzijoje po maždaug dvidešimto karto netrunki išmokti staigiu judesiu ir beveik nesustodamas susimokėti už kelius, tačiau didžiausias iššūkis šioje šalyje laukia artėjant prie Viduržemio jūros. Prancūzai vadina šį regioną
Côte d'Azur (žydrasis krantas) ir, kas baisiausiai prašalaičiams, vasarą jį labai mėgsta. Būdami gan naivoki turistai iš tolimosios Lietuvos, rugpjūčio mėnesį tikėjomės praleisti vakarą ir pernakvoti
Montpellier (Monpeljė) mieste ant Viduržemio jūros kranto. Turbūt prancūzai iš to labai pasijuoktų, kadangi laisvą motelį radome tik už 240 kilometrų –
Toulouse (Tulūzoje). Ketvirtą valandą ryto...
Kelyje praleidus jau dvi paras ir temigtelėjus penkias valandas, pakankamai knietėjo kuo greičiau pasiekti
Gavarnie (Gavarnjė) miestelį – mūsų Pirėnų šturmo startinę poziciją. Tačiau negalėjome nestabtelti pakeliui besipuikuojančiame krikščionių piligrimų pamėgtame miestelyje
Lourdes (Lurde). Žmonės šneka, jog čia 1858 metais net keletą kartų pasirodė Mergelė Marija. Ir nors ji čia nebesirodo jau 150 metų, pasivaikščiojus po miestą nesunku nuspėti, kas jo pagrindinė žvaigždė. Nuo 5 centimetrų iki pusantro metro varijuojančios statulėlės, įmantriausi puodukai su lėkštutėmis ir net įvairių talpų plastikiniai indai šventam vandeniui, be abejo, su Marijos atvaizdu – Lurde tikrai galima padaryti verslą ir net nišos labai ieškoti tam nereikia.
Galiausiai antroje dienos pusėje pasiekiame
Gavarnie (1350 metrų virš jūros lygio). Akimirksniu nustebina automobilių gausa ir staiga prisimename prieš dieną patirtą
Côte d'Azur sezono akibrokštą, kuomet net kempinguose laisvų vietų nėra. Tačiau netrukus paaiškėja, jog daugelis prancūzų čia atvykę tik vienai dienai. Tiesiog įkopti į kalną, nueiti iki kokio krioklio ar išgerti kalnų kavinukėje vyno. Galvoju, truputį skiriasi nuo lietuviško laisvalaikio leidimo būdo - prisigerti prie Žaliųjų ežerų...
Mūsų internetu pasirinktas
La Bergerie (kaimiškas, piemenų) kempingas pasitinka nuostabiais kalnų viršūnių vaizdais ir neblogai angliškai artikuliuojančia kempingo šeimininke. Paros kainos juokingos net lietuviui – 3 eurai už žmogų, 2,5 euro už automobilį ir 2,5 už palapinę. Kadangi kempinge nakvoti mes ketiname tik pirmą ir paskutinę kalnų kopinėjimo dieną, už užimamą vietą didesnę sumelę belieka susimokėti tik niekur kopti neketinančiam mūsų automobiliui.
Tą patį vakarą beveik neplanuotai „apšylame“ prieš rimtąjį kopimą, nusigaudami į slėnio
Cirque de Gavarnie galą, kuriame ošia aukščiausias Europoje krioklys
Grande Cascade (426 metrai). Visai nenuostabu, kad esi aptaškomas šio gamtos stebuklo net už penkiasdešimties metrų nuo jo. Vakarą baigiame vienu iš prancūzų kulinarinių šedevrų – avienos troškiniu grietinėlės padaže. Įvertiname tai, kaip paguodą prieš vėliau šešias dienas numatytą kruopų dietą.
1 diena. Dešimties valandų kopimas, sausakimša kalnų trobelė ir nakvynė ant aštrios skaldosKitą rytą esame pažadinami gailių netoliese besiganančio asilo tiradų. Net susimąstau, jog, nors asilas yra pakankamai mums žinomas gyvūnas, Lietuvoje esu jį matęs tik Kauno zoologijos sode. Tad šio mielo gyvūnėlio, laisvai besiganančio kalnuose, mykimas smarkiai pakelia nuotaiką ir kupini ryžto susipakuojame kuprines – vaikinai po 20-25 kilogramus, merginos po 10-15. Svarbiausiai – daug šoninės ir šokolado – kalorijos kalnuose, skirtingai nei moterų žurnaluose, yra didžiulis privalumas.
Trečdalį dienos kopiame mišku, tačiau kylant aukščiau medžiai turi savybę žemėti ir retėti, tad pusiaudienį jau tampame patogiu saulės terorizmo taikiniu. Pakopę dar keliasdešimt metrų, apgailėtinai krentame po pusės metro krūmeliais ir ten gerą valandą žaidžiame gaudynių su jų šešėliais. Tačiau labai išdykauti su jais nėra kada – 800 metrų aukščiau mūsų nekantriai laukia
Refuge des Sarradets (2587 m) kalnų trobelė.
Pakeliui, prieš sutikdami pirmąjį šioje kelionėje kalnų pasipriešinimą – maždaug 50 laipsnių statumo atkarpą – slėnyje dar išvystame gausybę karvių su varpeliais po kaklais. Orkestras tikrai vertas slėnio akustikos ir fotosesijų su įkyriais turistais, o karvių nurupšnota pieva sukeltų pavydą net geriausiems Europos futbolo stadionams.
Rimti kalnų turistai teigia, jog pirmą kopimo dieną derėtų lipti apie keturias valandas, idant nenuvargintum organizmo ir turėtum jėgų tolimesnei kelionei. Gerai, kad šį patarimą sužinojome jau po kelionės, nes pirmą dieną pradžiuginome savo apkerpėjusius kūnus kukliomis dešimčia valandų ir 1200 metrų pakilimu. Tikiuosi, rimti kalnų turistai šio pasakojimo neskaito...
Pasiekę
Refuge des Sarradets dar kartą įsitikiname savo naivumu. Trobelėje nuo ispanų kopikų gausos sunku net koją pastatyti, neužmynus ant kieno nors nuosavybės, tad apie čerpių stogą virš galvos tenka pamiršti akimirksniu. Statome palapines čia pat, šlaite, ant aštrios skaldos, kur joks protingas augalas net nebando augti. Gerai, kad ne visi ispanai tilpo į trobelę, tad mūsų širdis sušildo beviltiškai į žvyrą palapinių kuoliukus bandančių įsmeigti likimo bendrų vaizdelis.
2 diena. Rolando balnas, Ispanija ir avys „minuotojos“Rytą pabundame debesyje. Matyt, mūsų pop muzikos klasikas Alanas Chošnau, dainuodamas „o kaip norėčiau aš paskęst debesyse“, tikrai nežinojo, apie ką dainuoja. Šlapia palapinė, iki kaulų įsismelkiantis drėgnas šaltis ir ilgai kaistantis vanduo ant turistinės viryklės – štai ką reiškia paskęsti, o tiksliau atsikelti iš ryto debesyje.
Kopti su akimirksniu sušlapusiais drabužiais džiaugsmo irgi nėra daug. Ypač, kai vėliau nuo trobelės startavę ispanai aplenkia, o aplink (rugpjūčio mėnesį!) – sniegas. Vaduojamės mintimis, kad greitai pasieksime išsvajotąją spragą į Ispaniją. Mums vis dar kovojant su įkalne rūke, keliasdešimt metrų aukščiau išgirsti ispanų šūksniai „España!“ praneša, kad beveik pasiekėme
La Brèche de Roland (arba
Brecha de Rolando, jei esi ispanas).
Rolando balnas – tai, anot mokslininkų, natūralus plyšys tarp uolų, žymintis sieną tarp Prancūzijos ir Ispanijos. Tačiau vietinių legendos teigia ką kitą. Anot jų, plyšys atsirado tuomet, kai Rolandas, Frankų valstybės karaliaus ir „Europos tėvo“ Karolio Didžiojo (742–814 m.) sūnėnas, savo stebuklingo kardo kirčiu praskėlė uolas, mūšio metu bėgdamas nuo saracėnų, kurie vėliau pasirodė beesą baskais. Pabėgti Rolandui vis tik nepavyko, o kadangi čia ne Žalgirio mūšis, tai tiesiog pasifotografavę ir daugiau nesigilinę į istoriją perlipame proskyną ir papuolame į Ispanijos teritoriją.
Ispanijos pusėje mus iškart pasitinka nuobirynas – pakankamai status nuolydis, padengtas smulkia skalda. Tenka prisiminti senokai besimokytas kalnų slidinėjimo pamokėles ir zigzagais leistis 150 metrų iki tvirtesnio pagrindo po kojomis. Toliau – nedidukė baltų uolų atkarpėlė, po kurios kalnų batai įgauna balsvą atspalvį.
Pietaujame prie nuostabios
Plano de Millaris daubos, kurią, pietums einant į pabaigą, padengia iš už kalvų sugužėjusi bemaž pusę tūkstančio avių banda. Tuomet dar nesuvokėme, jog jos lydės mus visą dieną, o vakare lauks ir smagi akistata.
Didžiąją dalį likusios dienos mėgaujamės ypatingai žaliu
Faja Luenga (ilga juosta) maršrutu. Esame Ispanijos nacionaliniame
Ordesa y Monte Perdido parke, kuriame – daugiau nei 1500 gėlių veislių, 171 paukščių tipas, 32 žinduolių ir 8 roplių rūšys. Deja, visų jų pamatyti taip ir neteko, tačiau akį tąkart patraukė vaizdas aukštai danguje – daug mažų paukščių vaikė didelį kitos sparnuotųjų rūšies atstovą. Arba keršijo už kažką, arba bandė išvyti iš savo teritorijos, nusprendėme. Kadangi veiksmas vyko pakankamai aukštai, sunku įžiūrėti, ar tas didysis paukštis nebuvo garsusis Barzdotasis grifas, kurį Europoje sutiksi tik Pirėnuose (daugiausiai šios rūšies paukštukai gyvena Afrikoje).
Pavakare pasiekiame trobelę
Refugio de Góriz. Tiksliau, matome ją slėnyje, 200 metrų žemiau nei esame. Neabejojame, kad joje tikrai mūsų niekas nelaukia, tad žemyn nelipame ir statomės palapines šalia kalnų upelio. Čia paaiškėja, jog kelionėje deficitinės bus ne maisto atsargos, o... tualetinis popierius. Jo mes ne tik pasiėmėme per mažai, bet dar iš ryto prie
Refuge des Sarradets esančiame lauko tualete aš sugebėjau vieną ritinėlį netyčiom pamurkdyti kibire vandens. Įjungiame taupymo režimą gamtiniams reikalams.
Vakarojant už kelių kilometrų esanti kalva, per kurią anksčiau dieną atėjome iki savo nakvynės vietos, nusėjama baltais judančiais taškiukais ir oru atskrieja varpelių bei mekenimo simfonija. Ačiū dievui, tuomet dar nebuvome matę siaubo filmo „Avys žudikės“. Tačiau jausmas vis tiek nejaukus, kuomet netoliese esantį slėnį sklidinai užpildo penki šimtai šių garbanotų gyvūnėlių. Ir jie artėja link mūsų stovyklos!
Laimei, baltų gaurų jūroje pastebime ir juodą taškelį – kaip netrukus paaiškėja, tai kokių 60-70 metų piemenukas, kuris visai neblogai tvarkosi su šia didžiule banda. Avys nesivaržydamos kerta mūsų teritoriją (gal greičiau mes esame įsikūrę jų teritorijoje) ir eskortas palieka nemenkai užminuotą lauką. Ilgainiui po kojomis nebežiūrime, kam jaudintis dėl to, kas vis tiek įvyks...
3 diena. Monte Perdido, Añisclo kanjonas ir kiti išbandymaiRyte užtrunkame besivoliodami palapinėse – trečia kelionės diena, anot patyrusių turistų, visuomet pasižymi psichologiniu lūžiu. Nuotaiką praskaidrina tik tualetinio popieriaus džiovinimas ant akmenų, jo ceremonialus išvyniojimas ir suvyniojimas. Šiandien turėtume lipti į išsvajotąjį
Monte Perdido, tačiau priartėję prie šio galiūno, palūžtame net nebandę pakovoti – 1200 metrų pakilimas šįkart neatrodo labai viliojantis. „Kitą kartą“, - pagrūmojame jam ir patraukiame link kitos mūsų maršruto stotelės –
Valle de Pineta (Pušų slėnis).
Kelias į Pušų slėnį pasirodė besąs ne ką prastesnis iššūkis nei lipimas į
Monte Perdido. Iš pradžių palengva vinguriuodamas, jis klastingai nuteikė mus smagiam ir lengvam paiškylavimui, tačiau antroje dienos pusėje jau rodė savo ragučius. Pirmoji atkarpa – ėjimas skardžiu, kur neteisingas kojos kryptelėjimas pasibaigtų sėkmingu 200 metrų kritimu. O kryptelti koją čia tikrai įmanoma – nuostabaus grožio
Cañón de Añisclo kanjonas dešinėje įkyriai trukdo žiūrėti po kojomis. Tenka sustoti valandėlei ir ramiai pasigrožėti pirmą kartą išvystais „suplyšusiais“ kalnais, kurių atskiras dalis, panaikinęs 100 metrų atskirtį, sėkmingai suklijuotum į vieną.
Antroji atkarpa – leidimasis uolomis su grandinėmis. Grandinių tvirtinimas kalnuose reiškia paprastą dalyką – lengvu žingsneliu tos vietos neįveiksi. Adrenalino dozę dar padidina kalnų upelio išslidinta 50 metrų uola, kuri primena vaikystėje žiemą ant kalniuko supiltą ledą, tik čiuožti ja – deja, visai ne vaikystės pramoga. Vidutiniškai 20 kilogramų sveriančios kuprinės ant pečių taipogi patikrina mūsų fizinį ir psichologinį pasiruošimą.
Pagaliau pasiekiame skardį, nuo kurio matosi
Valle de Pineta. Apačioje matome kempingą ir atrodo, kad jis – ranka pasiekiamas, tik rankos reikėtų kiek ilgesnės – 1200 metrų ilgio. Vyrai nusiteikę „kapoti“ iki galo, tačiau, kadangi mūsų kompanijoje moterų dauguma, po 2 valandų ekstremalaus lipimo nuobirynais ir žvyruotomis uolomis apie dešimtą vakaro nusprendžiame stovyklauti netikėtai atsiradusiame 10 kvadratinių metrų žolėtame lopinėlyje. Bet kuriuo atveju jaučiamės didvyriais ir didmoterimis, tad ilgai vakarojame su brendžiu ir dainomis.
4 diena. Pušų slėnis, alus ir ledinis dušasKitą rytą paaiškėja, jog vakarykštė moteriška intuicija eilinį kartą išgelbėjo mus nuo kojų traumų ir psichologinio sugniužimo. Nors slėnis atrodo čia pat, į jį leidžiamės gerą pusdienį, pakeliui sutikdami ir 2 metrų aukščio uolas, nuo kurių tenka leistis keturiomis, talkon pasitelkus dar ir vieną kitą bendrakeleivio galūnę.
Likusią dienos dalį mėgaujamės poilsiu kempinge (arba
zona de acampada, jei esi ispanas). 1,5 euro už žmogų ir 6 už palapinę – tokia jau šiek tiek pasiilgtos civilizacijos kaina. 2 eurai už bokalą šalto alaus ir 5 už vietinio vyno butelį – tokie tos pačios civilizacijos privalumai. Žmonių kempinge bemaž tiek, kiek karštą vasaros dieną Akmenos ežero pakrantėje prie Trakų, nepaisant to, jog aplink nėra jokio vandens telkinio. Vilčių kruopščiai nusigramdyti nešvarumus sukėlęs dušas pasirodo leidžiąs tokį patį ledinį kalnų vandenį, o juos rengę ispanai apie privatumą (čia, matyt, tik mūsų, šiauriečių, išmonė) tikrai nepagalvojo – dušai atviri ir pastatyti geriausiai matomoje zonoje. Tačiau džiaugiamės ir šia patirtimi, o ketvirtas alaus bokalas džiugesį tik gilina...
5 diena. Ledynas, Marboré ežeras ir ekstremali nakvynėŽinojome, jog nusileidus 1200 metrų į slėnį, anksčiau ar vėliau į tuos pačius 1200 metrus reikės ir įlipti. Keliamės pakankamai anksti, tačiau išsijudiname tik apie 11 valandą. Šiandienos tikslas – grįžti į Prancūziją. Kadangi grįšime kitu keliu, visiškai neįsivaizduojame, kas mūsų laukia. Pirmos kelios valandos praeina smagiai, tačiau retėjant pušims ir statėjant įkalnei džiugesio lieka vis mažiau.
Nors buvome suplanavę Prancūziją pasiekti per artimiausią perėją
Puerto de Lera (arba
Port Neuf de Pinède, jei esi prancūzas), tačiau reikiamu momentu nepastebime išsiskiriančio keliuko ir pasukame sunkesniu keliu. Vėliau pasirodė, kad taip mums ir reikia. Nors dienos gale kojas ėmė traukti mėšlungis, tačiau viską atpirko iš debesų išlindusi šiaurinė galiūno
Monte Perdido pusė su garsiuoju ledynu
Glaciar de Monte Perdido. Grėsmingas jo vaizdas kelia ir baimę, ir pagarbą, ir žavesį.
Supratę, kad Prancūzijos šiandien dar nepasieksime, nakvojame netoliese dar vieno unikalaus objekto – kalnų ežero
Lago de Marboré. Kadangi esame slėnyje, kuriame kaip tik šiuo metu debesys nusprendžia pailsėti, matomumas tesiekia 10 metrų, o temperatūra – 5 laipsnius pagal Celsijų. Dėl nepalankių oro sąlygų bemaž pusantros valandos ruošiame vakarienę, o po jos, susirengę visus turimus rūbus, lendame į palapines. Kalnai greičiausiai nusprendė, jog mums dar trūksta ekstremalių pojūčių, tad naktį vėjas pakilo iki uraganinio lygio. Jei dalyvautume jachtų regatoje, gal jis visai ir patiktų, tačiau, kuomet nuo vėjo palinkusi palapinės išorinė dalis visą naktį liečiasi prie veido, džiaugsmo nedaug. Pavyksta pamiegoti maždaug 2 valandas, jei tai apskritai galima vadinti miegu, kuomet sapnuoji, kaip po slėnį vaikaisi vėjo nupūstą tentą.
6 diena. Aukščiausiai Pirėnuose stovinti trobelė, lietūs ir šiltas dušasVisgi ryte kalnai nusprendžia mus palepinti švaraus dangaus ir šiltos saulės mišiniu. Susiduriame tik su viena bėda – vakare šalia tekėjusio šaltinėlio vaga – tuščia. Šalčio patartas jis, matyt, nusprendė pasilikti viršukalnėse. Laimei,
Lago de Marboré visai netoliese ir mes sėkmingai sukertame savo paskutinius pusryčius Pirėnų kalnuose.
Tai ir paskutinė diena Ispanijoje – šiandien leidžiamės į
Gavarnie kempingą. Pakeliui aplankome Ispanijos ir Prancūzijos sieną žyminčią Brecha de Tucarroya (arba
La Brèche de Tuquerouye, jei esi prancūzas) perėją. Nedaugiau dešimties metrų platumo perėjoje žmonės dar sugebėjo ir kalnų trobelę pastatyti. Užtat
Refugio de Tucarroya mėgaujasi aukščiausiai Pirėnuose pastatytos kalnų trobelės titulu (2660 metrai).
Pakankamai sparčiai ir sklandžiai nusileidžiam į Prancūziją, kur, pasirodo, pliaupia lietus, santūriai nesirodęs visą mūsų kelionę kalnuose.
La Bergerie kempinge mūsų jau laukia bokalas šalto alaus ir šiltas dušas po 2 eurus už 10 minučių. Ne vienas iš mūsų išleidžia jam daugiau nei 2. Kempinge dar sutinkame iš vakaro atvykusias brites, kurių nusiteikimas kopti į kalnus akivaizdžiai sumenkintas lietaus. Ne visiems kalnai yra gailestingi...
Kitą rytą mikliai susipakuojame daiktus ir pajudame namo. Ant Prancūzijos ir Vokietijos sienos esame sustabdomi mobiliųjų pasieniečių, kurie nepatikliai žiūri į lietuviškus automobilio numerius ir, rodos, nėra iki galo įsitikinę, kad iš tikrųjų vykstame iš kalnų. Atidarę bagažinę, iš kurios padvelkia tikras turistinis aromatas, vaikinai greitai prisipažįsta klydę ir palinki gero kelio. Ir kelias iš tiesų pasitaiko geras, tad nesiblaškydami galėjome pradėti planuoti kitų metų kopimą į Alpes...
Rimantas Vasiliauskas
Nuotr. iš asmeninio R. Vasiliausko albumo