Fotoreportažas "Škotiška afera"

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Jeigu regite vyrus su sijonais, dūdą su keistu maišu, o automobiliai važiuoja kaire kelio juosta - netrinkite akių iš nuostabos, ir neprašykite, kad jums įžnybtų į šoną. Jūs nesapnuojate ir, greičiausiai, vakar nepadauginote. Paprasčiausiai, atsidūrėte Škotijoje.

Patys škotai juokaudami sako, jog jų nacionalinis sportas - raganų deginimas bei užpakalių rodymas. Pastarojo čempionatas, kaip teko ne kartą įsitikinti pačiam, tebesitęsia. Tačiau, kadangi mano tikslas kiek subtilesnis, papasakosiu apie Škotiją kiek priimtinesniais vaizdais, kuriuos mamos ramiai galės leisti žiūrėti savo nepilnametėms atžaloms.

Taigi, kai praėjusių metų gegužę niekam nesakęs sėdau į lėktuvą Edinburgo link, apie Škotiją buvau nemažai girdėjęs ir turėjau savo įsivaizdavimą. Dabar jis jau kiek kitoks - nuo šiol ši šalis man pirmiausiai asocijuosis su geraširdžiais, linksmais, turistus mėgstančiais žmonėmis - maždaug tokiais, kaip šis mielas senukas, kuris be didelių įkalbinėjimų sutiko papozuoti.

Oro uoste į akis pirmiausiai krenta linksmi taksi automobiliukai. Pamatęs juos suvokiu, kad vairavimas čia bus iššūkis - vairas juk dešinėje!

Išsinuomavus automobilį, svarbu nepasiduoti lietuviškiems vairavimo instinktams. Atrodo, pavyko - sėkmingai įveikęs pirmą atkarpą, pasiekiau Stirlingo pilį. Daug apgulčių dėl savo strategiškai svarbios padėties kažkada patyrusi pilis dar ir šiandien turi savo sargybinių bandą. Tiesa, kiek kitokią nei dauguma mūsų įsivaizduotų.

Sėkmingai praėjęs šį patikrinimo postą, galiu įdėmiau apžvelgti ir pačią pilį, šimtmečius tebestovinčią ant vulkaninės uolos.

Taip, škotai visada buvo karinga tauta. Spėju, kad jeigu šio pilį lankiusio berniuko akys būtų kalašnikovas, aš jau seniai ganyčiausi amžinos medžioklės plotuose.

Iš pilies atsiveria vaizdingos apylinkės, kurių fone dominuoja monumentas žymiausiam Škotijos kovotojui už nepriklausomybę Viljamui Volesui.

Toliau manęs laukia karalienės Elžbietos II-ios vasaros rezidencija - Balmoralio pilis. Deja, be pačios karalienės - jai būnant čia, turistai tiesiog nebepriimami.

Taigi, Škotija - pilna asmenybių. Matyt dėl to kiekvienas škotas jaučia pareigą kalbėti su tokiu specifiniu akcentu, kad net ir mano, atrodytų, puikios anglų kalbos žinios, čia kai kada bejėgės. Ką gi, reikės su tuo susitaikyti. Taip man bemąstant, atvykstu į dar vieno didžiavyrio - pneumatinės padangos išradėjo R.V. Tomsono gimtinę - Staunheiveną.
Padangos padangomis, tačiau šiandieniniam miestelyje klesti žvejyba. Natūralu, juk Staunheivenas įsikūręs ant Šiaurės jūros kranto. Pirmiausiai mano dėmesį patraukia krabų gaudyklės, tvarkingai surikiuotos prieplaukoje.

Palypėjus į kalną, miestelio panorama atsiveria visu grožiu - su tvarkingai prieplaukoje priparkuotais laiveliais bei apylinkėmis.

Maždaug už 3 km nuo Staunheiveno stūkso didinga Dunotaro pilis - tiksliau sakant, jos griuvėsiai.

Nejučiom pagalvoju, kad būtent čia yra "škotiškiausia" vieta. Gaila tik, kad kelionė trumpa ir galiu pamatyti tik mažą rytinės Škotijos dalį; tų tikrųjų, "škotiškų" pilių apstu vakaruose - bet čia akstinas kitam sugrįžimui.
Kiek netikėta keliaujant buvo matyti ištisas plantacijas žydinčių narcizų. Nesvarbu, ar tai pakelė, ar pieva prie pilies, ar skardis prie upės, jie geltonavo visur. Ir jie ne kokie tai plonučiai, kaip esame įpratę, o riebūs kaip Krekenavos bekonai.

Pavasaris - puikus laikas keliauti po Škotiją: gamta jau pabudusi, oras ne toks atšiaurus, o spalvų pilna.

Kelionėse mane visada žavėjo įvairovė. Todėl žinau, kad Edinburgas - mano paskutinė stotelė - man tikrai patiks, juk iki šiol basčiausi po laukines vietoves, mažesnius miestelius, pilis, kaimus. Nors savo dydžiu Edinburgo nepavadinsi didmiesčiu (jame gyvena viso labo apie pusė milijono žmonių), tačiau vos išėjus pasivaikščioti suprantu, kad čia tikrai nebus nuobodu.

Įdomu yra tai, kad Edinburgas, kaip ir Roma, yra įsikūręs ant 7 didelių kalvų. Vaizdingi ir šių kalvų pavadinimai: Karaliaus Arturo sostas, Krūmokšniais pasidabinusi kalva arba Laukinių katinų kalva. Laukinių katinų taip ir nepamačiau, bet zuikių galima išvysti pačiame miesto centre, kaip, beje, ir visose anksčiau mano lankytose vietovėse. Nuo bet kurios kalvos atsiveria puikios panoramos.

Ant stačios uolos stovi Edinburgo pilis - vienas didesnių turistų traukos objektų.

Mažą, kompaktišką Edinburgo centrą nesunku „išnaršyti" pėščiomis. Kur bepasisuksi, yra į ką pasižiūrėti ir ką nufotografuoti.

Kiekvienas, pabuvęs čia, tiesiog privalo praeiti vadinamąja „karališkąja mylia". Tai viduramžių gatvė, kuri prasideda nuo ant kalvos stūksančios Edinburgo pilies, žvelgiančios žemyn į miestą, ir tęsiasi iki Holyrudo rūmų. Šiandien ši pagrindinė gatvė yra užtvindyta turistų, nes čia gausi tiek istorinių objektų, tiek ir barų, šalia kurių jau spėję įkaušti škotai dažnai užsiima viena iš anksčiau minėtų nacionalinio sporto šakų arba tiesiog linksminasi.

Vakarėjantį Edinburgą nusprendžiu apžvelgti nuo Karaliaus Arturo sosto ir visai nesigailiu. Gan ilgą, tačiau nesunkų kopimą vainikuoja fantastiški miesto vaizdai.

Šalyje gajus posakis, jog škotai tiktai veda ir miršta tyliai, o visa kita yra lydima dūdmaišių muzikos. Negaliu nesutikt: ryte laukiant autobuso, turinčio nuvežti mane į oro uostą, dar spėju pasiklausyti šio išdidaus škoto melodijų. Simboliškas atsisveikinimas! Tikiuosi tik, kad atsisveikinu trumpam - kad grįšiu į šią nuostabią šalį, jau pasižadėjau.

Tomas Baranauskas

PAGRINDINIS KONKURSO RĖMĖJAS IR ORGANIZATORIUS:

www.lot.com

RĖMĖJAI:

www.fototechnika.lt

www.skaitmeninės fotografijos centras

Astras

Labai šaunus reportažas, ir ne tik todėl, kad geros fotografijos bei šmaikštus aprašymas, šaunu tai, kad apie Škotiją dėr taip daug kelioninės medžiagos.

2011-03-19 13:47