Iš Vilniaus kitu keliu...

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Įprasta, kad žmogus gyvena viename mieste, o dirba kitame. Kelionės iš miesto į miestą darbo reikalais - taip pat kasdienis dalykas. Važiuojantieji iš arba į Vilnių dažniausiai suka į greitkelį. Kelias tiesus, aiškus, jokių sankryžų, jokių šviesoforų. Tačiau, turint laiko, važiuojant su vaikais arba svečiais iš kitos šalies, vertėtų pagalvoti apie kitą maršrutą - per Sudervę ir Dūkštas. Tiek šiuose miesteliuose, tiek pakeliui tikrai bus ko pažiūrėti. Beje, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, galima važiuoti ir per Avižienius. Šiame miestelyje vienintelis „dėmesio vertas" objektas - stacionarus greičio matuoklis, stovintis prieš greitį iki 30 km/val. ribojančio ženklo.

Mūsų turimomis žiniomis matuoklis veikia, tad greitį reiktų sumažinti. Na, nebent turite atliekamus 400 Lt ir norite jais paremti valstybę.

Už Avižienių yra dar viena maža gyvenvietė, tačiau ją praleidžiame, o pirmas objektas, prie kurio tikrai reiktų sustoti, yra Sudervės miestelio bažnyčia. Reikalas tas, kad ši bažnyčia apvali.

Tai klasikinių formų kupolinė rotonda su giliomis išėmomis ties šoniniais altoriais, kurias įrėmina 6 dorėninių kolonų portikas. Už kolonų suformuotose nišose stovi 6 apaštalų skulptūros. Virš kupolo yra žibintas su kryžiumi. Šventoriuje stovi klasikinė mūrinė griežtų formų varpinė.
Šalia Sudervės yra Vilnojos skulptūrų parkas, tačiau... keliukas iki jo neasfaltuotas, tad dabar, kol balos dar nevisiškai pradžiuvusios, reiktų nepamiršti. Tą patį reiktų įvertinti ir nusprendus pasivaikščioti iki pakeliui esančio vienuose žymekliuose nurodomo kaip „Vaigėliškių", kituose kaip „Vėgėliškių" ąžuolo.

Kadangi pavasaris vėlavo, tankesniuose miškuose dar gausu sniego, o aptirpęs miško keliukus, prižiūrimus tik gamtos, padarė sunkiai išvažiuojamus.
Šalia nuorodos ąžuolo link (ir kituose, dėmesio vertose, vietose) yra informaciniai stendai. Deja, mūsų tautiečiai pasistengė ir dalis informacijos iš stendų dingo. Džiugina tik tai, kad bent dalis jos dar liko ir galima tiksliau pasiplanuoti pasivaikščiojimo maršrutą ir laiką.

Tiesa, pasivaikščiojimams reikia laiko, tad, jei pasirinkote šį kelią norėdami paįvairinti maršrutą, klaidžiojimus po miškus ir klonius vertėtų palikti kitam kartui.
Tą patį galima pasakyti ir apie prieš pat Dūkštas esantį Karmazinų pažintinį taką ir Elnekampio ežerą. Vietos gražios, tačiau dabar, kol balos dar neišdžiūvo, pasivaikščiojimui reiktų tinkamo apavo, o važiuoti vertėtų aukštu ir geru pravažumu pasižyminčiu automobiliu.

Su žema miesto mašinyte ir išeiginiais drabužiais tokia „pažintinė kelionė" nesuteiks jokio malonumo.
Visai kitokia situacija su Dūkštų bažnyčia. Iki pat jos veda asfaltas, tad stabtelti pasigrožėti šiuo architektūros šedevru galima ir tiesiog važiuojant pro šalį. Bažnyčia neseniai restauruota - akmeninės ir raudono mūro sienos šviečia iš tolo. Pastatas turi neogotikos bruožų, yra stačiakampio plano, vienabokštis, su bokšteliais, be apsidės.

Iškart už Dūkštų yra vienas įdomiausių ir daugiausia laiko apžiūrint reikalaujančių objektų. Tiksliau, objektai du, tik vienas prie pat kelio, o iki kito reiktų važiuoti „gamtos prižiūrimu" miško keliuku, o paskui, pasikeitus tvarkai, dar kokį puskilometrį kulniuoti pėsčiomis. Vienas jų - Dūkštų ąžuolynas. Jis prie pat kelio ir žmonių dėmesio sulaukia ištisus metus. Kita vertus, tai suprantama - išvalyta aikštelė, kurioje savaitgaliais telpa ne visų norinčiųjų automobiliai, pavėsinės, sutvarkyti takai per mišką ir įspūdingos medžio skulptūros.

Kiek mažiau norinčiųjų aplankyti Bradeliškių piliakalnį ir Vandens malūną. Turbūt dėl to, kad, kaip minėjau, jų link tenka važiuoti „gamtos prižiūrimu" keliuku, kuris po pavasario atodrėkio gali pateikti nevisiškai malonių staigmenų, o vėliau automobilį palikus tik prieš porą metų atsiradusioje aikštelėje, kulniuoti pėsčiomis. Laikai, kai buvo galima nuvažiuoti beveik iki malūno, panašu, liko praeityje. Net vasarą čia žmonių mažiau, tačiau turint laisvą dieną reiktų pasivaikščioti po šias vietas: gražus piliakalnis, užtvankos liekanos, įspūdingas, bet deja, laiko ir vandalų niokojamas malūnas...

Dar vienas įdomus dalykas - nusileidus prie pat malūno gali sutrikti mobiliųjų telefonų ryšys. Būkite pasiruošę.
Važiuojant toliau Vievio link už kelių kilometrų pasieksime įspūdingoje vietoje - ant aukšto Neries kranto - įsikūrusią kavinę. Kavinės savininkai nelabai mėgsta šiaip po teritoriją vaikštinėjančius atvykėlius, tad, jei turite atliekamą pusvalandį, pasiimkite puodelį arbatos ir pasigrožėkite iš kavinės atsiveriančiu vaizdu.

Jis ypač įspūdingas rudenį, kai medžių lapai pradeda keisti spalvą, arba vakarėjant.
Nusileidus nuo kalniuko kertama Neris ir pradėjus kilti į kitame krante esantį kalną yra poilsinė - dar viena vieta, kur reiktų stabtelti važiuojant iš Vilniaus. Sutvarkyta aikštelė, laužavietė, vis dar nesugriauta (bet matyti, kad bandyta) poilsinė ir ant aukšto, labai aukšto kalno esantis apžvalgos bokštelis.

Beje, bokštelis iš apačios matomas, tačiau lipti iki jo tenka ilgiau, negu atrodo, tad kopkite tik turėdami atliekamą valandą (nes dar reiks laiko nusileisti). Nuo viršaus atsiveria puikus vaizdas, todėl reiktų nepamiršti fotoaparato ar filmavimo kameros.
Tai lyg ir paskutinis įdomesnis objektas kelyje nuo Vilniaus iki Vievio. Taigi, jei jūsų kelionės tikslas Elektrėnai (ar toliau), ties Vieviu vėl teks grįžti greitkelį, tačiau bent dalį kelionės būsite įveikę gražiu ir įspūdingu maršrutu.

Smagių kelionių. Tikimės, kad šiemet, kaip ir ankstesniais metais, dalinsitės su mumis įspūdžiais.

Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.