Poilsis Preiloje

Niekada nesutikau su tuo, kad Neringa skirta tik pensininkams.

Dėkingas savo mamai, kuri mane, dar vaiką, kelias vasaras iš eilės tempėsi per visą Lietuvą į tą nuostabų gamtos kampelį. Pamenu, kad kažkurios atostogos buvo šaltos ir lietingos, mama vis skundėsi, tačiau man buvo nė motais. Kaip tik tada susiradau draugą, kuris buvo gerokai labiau pasiutęs nei aš, kiekvieną dieną brisdavome išmatuoti marių gylio.. (kai kuriose vietose galima nubristi iki puskilometrio ir dar daugiau). O koks smagumėlis būdavo naršyti po tankiąsias kopų „šukuosenas". Vakarais eidavome į kiną, kurį veždavo po visus kaimus ir kaitaliodavo tarpusavy, pasitaikydavo, kad atveždavo tą patį.

Kartais tam mano draugui mama leisdavo prisipūsti guminę valtį, jei tik marios būdavo nelabai banguotos. Tuomet matuodavom gylį kur kas toliau nuo kranto (plaukti aš nemokėjau). Nusiirdavom taip toli, kad savojo kranto beveik nematytdavome. Kartą ta valtis prakiuro. Buvo tikras išbandymas. Yrėmės kiek išgalėdami panašiai link tos vietos, kur brisdavome, bet šansų pasiekti reikiamą gylį nebuvo. Kai suradom valtyje skylę, vandeny buvom iki juosmens, niekada nepamiršiu to jausmo. Aš laikiau užspaudęs skylę, o draugas irklavo. Iš vandens tik valties galai kyšojo. Kai abu išvirtom, laimė, jau siekėm dugną.

Tą potyrį papasakojau savo mamai, o ji - draugo mamai. Abu gavom lupt. Draugystę uždraudė. Tada dvi dienas išties buvo nuobodu.

Tai viso labo tik prisiminimai. Pradėjau nuo jų, nes vaikystėj pasėta sėkla bujoja visą gyvenimą. Taip jau atsitiko, kad dažniausiai atsiduriu Preiloj, nors su žmona ne kartą ieškojom variantų Juodkrantėj, Pervalkoj (kur dar negyvenę). Tai gyvenimo sąlygos netiko, tai kaina, tai laikotarpis. Pagal kitų žmonių kalbas supratome, kad Preila mažiausiai populiari. Kažkodėl.

Sakiau, nesutinku, kad Neringa - tik pensininkams.. .Čia atvažiuodavau visokio amžiaus: ir vaikas, ir paauglys, ir tik ką vedęs, ir brandaus amžiaus (dar ne pensininkas). Šurmulio trūkumą man visada kompensuodavo KITOKIA gamta, KITOKIE saulėlydžiai-saulėtekiai, KITOKS kvapas. Tik dabar supratau (kadangi daugiau fotografuoju), kodėl įvažiavus į Neringą, vaizdas patampa kažkoks neįprastas.

Paliekam tokį Vilnių./Nuotr. Hermis Preikštas

Lekiam autostrada./Nuotr. Hermis Preikštas

Keliamės keltu./Nuotr. Hermis Preikštas

Tarkim, net paprasčiausiai važiuojant atkarpa Juodkrantė - Pervalka. Regis, ir miškas panašus, kaip važiuotum kokiu Labanoro mišku, ir medžiai panašūs..  Supratau: viskas per pus mažesnio dydžio! Lyg važiuotum nykštukų karalyste.  O dar labai svarbu, kad visoje Kuršių Nerijoje galima rasti visokiausių medžių: nuo labai didelių iki nykštukinių. Nuolat žavi jausmas, kad tau iš vienos pusės Didžioji Bala, su savo didelėm bangom ir sūriu vandeniu, o iš kitos - Kitokia Bala, kurioje knibžda įvairiausių žuvų, kurioje saulė ne leidžiasi, o teka.

Leidžiamės link marių./Nuotr. Hermis Preikštas

Tipiškos kopų pušelės./Nuotr. Hermis Preikštas

Takas į jūrą./Nuotr. Hermis Preikštas

Pasitinka nerami jūra./Nuotr. Hermis Preikštas

Tokios bangos./Nuotr. Hermis Preikštas

Šiemet pataikėm į patį dešimtuką. Visagalis internetas padėjo mums susirasti svajonių namelį ant paties marių kranto, tik ką meniškai suremontuotą, tiesa, kiek ankštoką, bet su visais patogumais. Kaina? Kadangi pinigai - dalykas labai kintamas, pasakysiu tik tiek, kad tai ne pigu, bet ir ne taip brangu, kad atsisakytum tokios IDILĖS.  Iki šiol gyvenom nepalyginamose sąlygose, ir tai buvo gerai.

Gyvenau čia./Nuotr. Hermis Preikštas

Susipažinęs su čia gyvenančiais žmonėmis supranti, kad vienintelės jų pajamos uždirbamos vasarą. Tame pačiame kieme nuolat gyvenanti žvejo šeimyna pasakojo, kad išgyvent vis sunkiau: žuvies katastrofiškai mažėja, laikas nuo laiko marias ištuština tralai (kažkokių valdžios vyrų pridengiami), o iš kitos pusės - kormoranai, kuriems kiekvienam per parą reikia vieno kilogramo žuvies, o jų ten panašiai apie penkiolika tūkstančių! Žiemą vietiniai žvejai dirba vien tik mokesčiams susimokėt. Todėl čia ir žuvis brangi. Rūkytas karšis 15 - 20 Lt, Vilniuje 8 Lt (pats mačiau). Bet kaip galima lyginti neaišku kokio senumo atvežtinę žuvį su ką tik pagauta ir išrūkyta "skaniena"?  Beje, nuolat rūkomos žuvies dūmelis lydėjo visas septynias dienas, ne vienoj troboj, tai kitoj...

Kai kas žvejoja./Nuotr. Hermis Preikštas

... ir pagauna./Nuotr. Hermis Preikštas

Pasiūla./Nuotr. Hermis Preikštas

Šių atostogų pagrindinis tikslas buvo ištirti garsųjį dviračių taką, kuriuo galima minti nuo Nidos iki Juodkrantės (gal ir daugiau) ir atgal. Tam tikslui vežėmės nuosavus dviračius, prisipažinsiu, nepasitikiu diržais tvirtinama technika prie automobilio durelių, nuolat vairuodamas jaučiau įtampą. Bet pasiteisino, dviračio kaina dienai 25 Lt (pasiderėjus). Vyresniajam sūnui teko nuomoti, mažylį vežiojau kėdutėj. Už du dviračius sutaupėm.

Kai buvau dar vaikas, apie jokius dviračių takus niekas nekalbėjo, gal būt buvo tik nuo seno praminti takeliai. Dabar čia pusantro metro pločio asfalto juosta, vietomis visai suirusi, vietomis naujai dengta, apskritai važiuoti gana komfortiška. Nėra didelių kalnų ir nuolydžių. Nidą galima pasiekti per 20-šimt minučių (neskubant), Pervalką - panašiai. Pirmasis įspūdis, išvažiavus į trasą: „į kokio miesto gatvę aš patekau!". Pasirinkom netinkamą laiką - pavakarę, kai žmonės jau grįžę nuo jūros, saulė švitina kiek iš šono,ir vėjas kiek ramesnis. Eismas kaip gatvėj, tik saugokis. Vėlėsniais kartais nebuvo tiek žmonių, gal pasitaikė...

Dviračių takas./Nuotr. Hermis Preikštas

Dviračių tako nuorodos./Nuotr. Hermis Preikštas

Didžiojo žygio į Juodkrantę neįgyvendinom, mūsų mažajam būtų nelengva išsėdėti tokį kelią, o ir numinti vienu kartu apie 50 km nėra taip įprasta (paskutinį kartą esu numynęs tiek būdamas septyniolikos). Gal ne tiek minimas yra sunkus, bet išsėdėti ant balno... reikia treniruoti užpakalį.

Pakeliui ir pelkių.../Nuotr. Hermis Preikštas

Tam kartui užteko kelių žygių į Nidą, vieno į Pervalką ir jos pajūrį. Pusiaukelėj nuo Preilos į Nidą yra nuostabi Bulvikio įlanka, galima prie pat privažiuoti dviračiu ir romantiškai pasėdėti ant medinio suolo su vaizdu į marias, rodos, tiesiog ir skirto tiek įsimylėjėlių porai, tiek pailsusiam vienišiui.

Miname pušynais./Nuotr. Hermis Preikštas

Trečdalį kelio nuvažiavus Nidos pusėn, po dešinę atsiveria puiki atodanga į aukščiausią visoje Nerijoje kopą Vecekrugą.

Vecekrugo kopa./Nuotr. Hermis Preikštas

Ko gero, pats gražiausias tos kopos apšvietimas anksti ryte, kai dauguma poilsiautojų dar saldžiai miega. Man pačiam pavyko anksti atsikelti tik patį pirmąjį rytą, taip geidžiau nufotografuoti marių saulėtekį. Pabuvęs kelias paras tokiame hipnotizuojančiame, neskubiame gamtos ritme, pradedi nebejausti laiko, gali nugriūti miegoti bet kada, o keltis nesinori vienodai stipriai. Girdžiu, kaip snaudžiant ryte pro atvirą langą žuvėdros kalbasi su tavim, ir kalbasi tokiais žmogiškais balsais, kad pradedi iššifruoti jų sakomus žodžius. O jos vis kalba tą patį: „miegokit, kvailiai, mes tuo tarpu pakakosim ramiai ant jūsų valčių, lieptelių, automobilių, netrukdomai pasirankiosim jūsų taip geidžiamos žuvies..." . Kaip gi nemiegosi.

Preila ryte./Nuotr. Hermis Preikštas

Tik vienas saulėtekis./Nuotr. Hermis Preikštas

Kiekviena diena susideda iš dviejų dalių. Papusryčiavus dviračiais miname prie jūros. Tai irgi šioks toks išbandymas, nes persiristi per didįjį kopos kalnagūbrį ,nenulipus nuo dviračio, nėra paprasta. Teko matyti daug jaunuolių, kurie neįveikia šio barjero. Rodos, kam čia vargt, bet, prisipažinsiu, nė karto "nesupasavau", nors ir gaudžiau kvapą kiekvienąkart užpūškavęs kaip beprotis. Gera mankšta po TO miego.

Antra dalis popietinė, dažniausiai miname dviračiais kur nors. Vakare grįžus vakarojame kaip norime, kaip ir visi, kaip ir visame pasaulyje.

Jeigu paklausite apie parduotuves, tai Preiloje yra jų dvi, viena „komercinė" (naujesnė) ir senoji. „Komercinėj" gal kiek daugiau pasirinkimo, bet dabar jau, panašu, Klaipėdos kraštas turi vieną išskirtinį produktą - bandeles, kurios, net ir polietileninėje plėvelėje užpakuotos, išlieka tokios tirpstančios burnoj...., man, kaip saldumynų nemėgėjui, irgi skanu buvo.

Dar viena įžymybė. Nusileidus prie jūros yra kavinaitė „Trobelė". Kartą toptelėjo ten užsisakyti čeburekų. Buvau šventai įsitikinęs, kad pašildys mikrobangėj ir viskas. Teko laukti gerą pusvalandį, po to, kai sulaukėm, laukėm dar pusvalandį, pakartojom, taip patiko. Vėliau savininkė paaiškino, kad tai jų įžymybė. Ir kaip anksčiau ant to „kablio" neužkibom?  Yra dar daug, ko mes neišbandėm, neišragavom. Pavyzdžiui,  galėjom  naudotis valtimi prie pat „apartamentų", nėkart nepasinaudojom. Nesinorėjo. Nes ir taip viskas buvo nuostabu. O gal prisiminimai iš vaikystės...

Užburiantys vakarai./Nuotr. Hermis Preikštas

Šiuo rašiniu jokiu būdu nenoriu kviesti visų palangomanų į Neringą. Tiesiog stengiuosi apginti ar išaukštinti gerą Nerijos reputaciją, kur lankosi daugiau grožį ir subtilumą išpažįstantys žmonės, bet taip pat ir jie mėgsta linksmintis, tik linksminasi gal pusę balo tyliau.

...ir naktys./Nuotr. Hermis Preikštas

Už Neringą, už Preilą!!!
Sugrįšiu.
Tikiuosi.

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Hermis Preikštas

Rezervuokite viešbutį Nidoje iškart!

Arba vilą pačioje Preiloje

buivydas

Kur preila ryte - tipiskas svediskas vaizdelis, neuzrasytu, tai ir susimaisytum

2009-08-11 11:30

Raiteris

Nu malačiai! Super projektas. Jeigu tokiomis nuotraukomis pristatysime užseniečiams - čia jų bus marios. Reikia tik situaciją su nacionaliniu vežėju pagerinti:) Sėkmės

2009-08-11 12:12

Mertinas

Dešimt balų už trobelės ir šaldytuvo su žuvimis nuotraukas. Nors ir pietauju, vistiek seilė nutįso. Ir skaityti buvo smagu

2009-08-11 12:28

ativvita

Nuostabus rašinys. Priminė idiliškas atostogas Preiloje. Labai panašus scenarijus... Tik be vaikų. :) Pasiilgau tos ramybės. :) Laukiu vasaros. :)

2010-10-29 23:27