Egiptas vasarą

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Egiptas? Gal jau ir reikėtų? Kokia gi aš lietuvė keliauninkė, jei vis dar nesilankiau Turkijoje, Egipte? Atostogų pradžia - rugpjūčio pirma savaitė. Taip, ne vienas pavadino mus bepročiais, sužinoję, jog atostogausime ten karščiausią mėnesį. Tik paplūdimyje po skėčiu tįsosite, kokteilius gersite ir apie jokias pažintines keliones nesvajosite - tvirtino Egipte buvę žmonės. Kaip paplūdimyje? Aš įkelsiu koją į seniausios pasaulyje kultūros šalį: piramidės, faraonai, ilgiausia pasaulio upė Nilas, didingi istoriniai miestai! Neišsigąsiu karščio ir visiems kitiems vėliau sakysiu, jog keliauti po Egiptą vasarą įmanoma!

Pirma diena. Po beveik 5 h. trukusio skrydžio itin ankštu lėktuvu, nusileidžiame ant keleto tūkstantmečio žmonijos istorijos liudininkės - Egipto žemės. Pasitinka + 38 laipsnių pavėsyje karštis. Nieko sau, išskrendant iš Vilniaus dar reikėjo megztuko. Pirmas įspūdis neblogas - žmonės šypsosi, paslaugūs, vyrai gana kuklūs, nespokso į šviesiaplaukes. Tik vėliau supratau kodėl - tai buvo pirmoji Ramadano diena! Ramadanas - pagrindinė šalies religinė šventė, šventasis pasninko mėnuo. Jo metu musulmonai nuo aušros iki sutemų nevalgo, negeria, nerūko, susilaiko nuo lytinių santykių ir net menkiausių minčių apie moteris. Atvykę turistai pasiskirstome po kelionių organizatoriaus autobusus ir keliaujame į savus viešbučius. Mes pasirinkome autentiško, nuolat besiplečiančio kurorto Hurgados atokesnį viešbutį (nuo Hurgados miesto ~30 km) dykumoje.

Atvykome keletą valandų per anksti. Viešbutis didžiulis, žmonių registratūroje ne tiek ir daug. Palikę savo bagažą, išsiruošėme apžiūrėti viešbučio teritorijos. Ji didžiulė, žalia (žolė ir augalai sodinami statant viešbutį, tose vietose jokie augalai patys neauga), švari, žavi baseinais, kriokliukais. Nusigauname iki paplūdimio - ten verda gyvenimas! Turistai guli ant gultų ir deginasi, kiti nardo, treti vos atvingiuoja naujų alkoholinių kokteilių. Pasitraukus draugui, sulaukiu pirmo egiptiečio komplimento ir pasiūlymo - padaryti mano fotosesiją. Skubiai paaiškinu, jog atvykau vos prieš pusę valandos. Maloniai atsisveikindamas, mesteli pastabą, jog po 3 dienų mano oda bus įrudusi ir jau galėsiu fotografuotis!

Grįžtame į viešbutį ir skubame į savo kambarį. Jis kiek atokiau nuo pagrindinių pasilinksminimo vietų. Tiek to, nusprendžiame "bakšiš" (kyšio) registratūros darbuotojams neduoti - vistiek kambaryje nebūsime, tad koks skirtumas! Kambarys, žinoma, 5 žvaigždučių viešbučių Europoje lygio tikrai nesiekia, bet pakankamai geras.

Kaip visada pirmą dieną smalsu, koks gi bus restorano maisto asortimentas (pasirinkome "viskas įskaičiuota"). Taip, pirmą kartą pasirodo, jog maisto labai daug ir itin gardaus. Bandyti norisi viską, nors ne visada aišku, ką valgai.

Antra ir trečia diena. Tomis dienomis mėgavomės saule (visada kruoščiai išsitepdavome apsauga nuo saulės su 50 SPF ir gulėdavome po skėčiu) - bijojome tokiame karštyje nusvilti. Tikrai karšta, bet Egipto klimatas sausas, todėl karštis ne toks varginantis, juolab prie vandens.

Mėgavomės paviršiniu nardymu Raudonojoje jūroje. Į ją neįteka jokia upė, todėl vanduo yra švarus ir skaidrus. Stiprus vandens garavimas pavertė jūrą vienu druskingiausių pasaulio vandens telkinių (1 l išgaunama apie 38 - 42 g druskos). Sakoma, jog raudonieji dumbliai kasmet jūros paviršių nudažo rausvai, iš to kilęs ir jos pavadinimas. Teigiama, jog Raudonojoje jūroje veisiasi apie 1000 rūšių žuvų (200 nesutinkami niekur kitur) ir apie 200 rūšių kietųjų ir minkštųjų koralų. Prie mūsų viešbučio buvo labai gražus koralas ir daug įspūdingų žuvų! Tiesa, maudytis po saulės nusileidimo draudžiama - tada pavojingos žuvys tampa aktyviomis!

Na, ir tomis dienomis mėgavomės maistu. Stengėmės išbandyti kuo įvairesnio. Girdėjome, jog negalima gerti vandens iš krano ir pavojinga ragauti visokiausių mišrainių - pasigauti žarnyno infekciją europiečiui lengva. Užsikrėtus vadinamu "Faraono virusu", lietuviški vaistai nuo viduriavimo nepadeda. Maistas pašalinamas ir pro burną, ir pro... Tada reikia kviestis gydytoją, kuris duoda to, kas po kelių dienų padeda. Pažintinėse kelionėse išsikalbėję su kitais lietuvaičiais sužinojome, kad keletas jų šį "malonumą" patyrė, vienam teko statyti lašelinę.

Baimės baimėmis, bet ragauji ir užsimiršti. Tada, užsisakinėdamas alkoholinį kokteilį, neprieštarauji, jei barmenas įdeda ledo (kuris paprastai iš krano vandens)... Keletą dienų mes džiaugėmės, jog turistai tokiais gandais, matyt, perdeda - viskas mums puiku! Tiesa, po antros dienos viešnagės, jokių kokteilių man nebesinorėjo: viskas pernelyg saldu, jaučiasi kažkokia chemija. Vėliau mėgavausi paprasčiausiu baltu vynu ir gaiviaisiais gėrimais. Pirmą dieną stalelius valančiam darbuotojui davę 5 dolerius arbatpinigių, turėjome draugą visai savaitei. Net esant pilnai restorano salei, mus išvydęs, labindavosi ir nuvesdavo prie mums specialiai paruošto staliuko, atnešdavo gėrimų.

Ketvirta diena. Och... trečiosios dienos pavakarę mūsų virškinimo sistema paskelbė streiką! Palyginti lengva susirgimo forma, išgėrėme "Smecta", jogurto kapsulių ir vylėmės, jog ketvirta diena išauš mums palanki - laukia pasiplaukiojimas jachta su nardymu po koralinius rifus ir žvejyba bei pasidairymas po madingiausią, moderniausią kurortą - El Gouną, esantį Raudonosios jūros pakrantėje. Jis dar vadinamas "Raudonosios jūros Venecija". Čia žavi dirbtiniai kanalai, kuriais plaukioja turistų pilni laiveliai, lagūnos, įlankos, žydintys augalai.

Prieš kelionę jachta, gidė visiems pasiūlo vaistų nuo pykinimo. Dėl viso pikto išgeriame, nors niekada panašiose išvykose manęs nepykindavo. Kaip gi aš klydau! Gal deginimasis jachtoje, gal virškinimo negalavimai, o gal netikusi jachta, tačiau mane pykino kiekvieną plaukimo minutę! Atsigavau tik sustojus panardyti. Tiesa, koraliniai rifai ir žuvys manęs nesužavėjo - prie mūsų viešbučio daug įspūdingiau. Vėliau, likusioje kelionės dalyje, net išgėrusi papildomų vaistų nuo pykinimo - gulėjau kone be sąmonės ir meldžiau Žemės! Likusieji sveiki (nes tokių kaip aš buvo daugiau) tuo metu mėgavosi žvejyba su vietinių meškerėmis.  Kai kuriems sekėsi, sako, jog traukė didžiules žuvis.

Priplaukę El Gounos kurortą, išsilaipinome į mažesnį laivelį ir pasiplaukiojome kurorto kanalais. Čia gražu, kitą kartą atostogauti norėčiau čia. Tokioje kelionėje tikiesi, jog gidas daug papasakos, deja, gaudžiant laivelio motorui, išvis nieko negirdėjome. Nepagalvota! Aplankę vietinį jūros muziejuką, paragavę gaivaus vaisių kokteilio bare, sėdome į autobusą ir buvome parvežti į viešbučius. Po šio pasiplaukiojimo nei mes, nei mūsų šios kelionės draugai, nei daugelis kitų į panašią kelionę (gautą "veltui" iš kelionių organizatorių, pirkus kitas keliones) jachta nebevykome.

Nuo šios dienos paūmėjo daugelio lietuvaičių pilvo skausmai, nepasitenkinimas maistu ir vandeniu. Mūsų įtarimai, jog sultys gaminamos iš krano vandens, sustatyti vandens rezervuarai, ledukai šaldomi taip pat vandeniu iš krano - pasitvirtino!

Penkta diena. Mūsų ilgai laukta ir sudėtingiausia kelionė į Luksorą. Luksoras - gražiausias Egipto istorinis miestas, senovėje vadintas Tėbais. Faraonų valdymo laikais jis buvo Egipto sostine, čia rengtos didžiausios religinės šventės. Šiandien dėl daugybės architektūros paminklų vadinamas "muziejumi po atviru dangumi". Iš Hurgados iki Luksoro ~280 km.

Pirmiausia aplankome vakariniame Nilo krante stūksantį Karalių slėnį. Tai dykumos kalnų vietovė, kurią Naujosios karalystės faraonai pasirinko savo pomirtinio gyvenimo buveine. Visi kapai, pomirtinės šventyklos buvo įrengiamos Nilo vakariniame krante, kadangi senovės egiptiečiai tikėjo, kad ten, kur saulė kyla, yra gyvųjų miestas, kur leidžiasi - mirusiųjų. Karalių slėnyje yra 63 (64?) požeminės kapavietės - hipogėjai. Jos išmargintos senoviniais religiniais piešiniais, kurių paskirtis - apsaugoti faraonų pomirtinį gyvenimą. Čia galėjome aplankyti ir garsųjį faraono Tutanchamono kapą, kuris tariamai vienintelis liko neišplėštas, o rastas lobis saugomas Kairo Nacionaliniame muziejuje. Kadangi reikėjo už šį malonumą sumokėti dešimtinę dolerių, o pamatysi tik sarkofagą, visi atsisakėme. Neverta.

Štai šioje turistų gausiai lankomoje vietoje teks paprakaituoti ir tiesiogine ir perkeltine prasme. Tiesiogine, nes išties beprotiškai karšta ir kai kuriems sunku ištverti, daugelis ieško bent menkiausio pavėsiuko. Perkeltine, nes apstos taip vadinami "skėriai", t.y. smulkūs egiptiečiai prekeiviai, siūlantys suvenyrus, skaras, papirusus - viskas "original", o kaina nuo 100 dolerių gali nukristi iki 1 dolerio. Originalaus ten negausite nieko, o suvenyrai gali būti ir neoriginalūs - kas iš to tariamo originalumo? Pardavėjai įkyrūs, labintis pradeda rusiškai, baigia vokiškai ar angliškai, o ne iš vieno išgirdome ir lietuviškai. Taip, čia jie išties moka visas pasaulio kalbas! Nieko nenori - įbesk šaltą žvilgsnį ir irkis į priekį. Jokių "No", kitaip įsivelsite į gudrią diskusiją dėl daikto, kurio jums net nereikia.

Kita stotelė - įspūdinga, ilgiausiai Egiptą valdžiusios faraonės Hačepsutės šventykla. Ji garsėjo kaip puiki valdovė ir diplomatė. Šventyklą buvo bandyta griauti, tad išliko nedaug. Čia taip pat beprotiškai karšta - kopiant laipteliais į viršų, išgeri visą litrą vandens. Vandens šioje kelionėje prireikia daug!

Ne mažiau įspūdingi gigantiškieji Memnono kolosai statulos, kadaise jie stovėjo prie faraono Amenhotepo III šventyklos vartų. Deja, šventyklos nebėra, ją nušlavė žemės drebėjimai ir Nilo potvyniai.

Luksore aplankome pačią didžiausią, Dievui Armonui skirtą Karnako šventyklą. Ji tokia didžiulė, jog primena atskirą miestą su kiemais, šventuoju ežeru, obeliskais, statulomis ir neįprasto dydžio, simboliais nusėtomis kolonomis. Anot gidės, šventyklą statė daugybė faraonų, nes tokiu būdu tikėjosi ne tik pagerbti galingiausiąjį iš dievų, bet ir pasivaržyti tarpusavyje - kieno statula ar obeliskas aukštesnis, tas galingesnis ir pan.

Romos imperijoje, įvedus krikščionybę, pagoniški pastatai buvo griaunami, naikinami. Tėbai buvo užmiršti.

Paliekant Luksorą, džiaugiausi, jog jame pabūvojau - tai išties autentiškas, didybe alsuojantis miestas. Visai kitoks nei Hurgada. Čia galima išvysti ir įdomesnių vaizdų: moteris, rodančias akis iš po "parandža", vedinas asilais, ant kurių dar stovi ožiukas, o kitas ožiukas įkištas maišan ir permestas per asilą; po tris ir daugiau vyrų ant vieno motociklo ir pan.

Šešta diena. Rytą pradėję nuo negausių pusryčių ir puodelio kavos, šiek tiek pasimėgavę saulės spinduliais, susiruošėme į dar vieną kelionių organizatoriaus pasiūlytą kelionę - apžiūrėti Hurgados miestą (apie 180 tūkst. gyventojų). Populiaria Hurgada tapo per trumpą laiką, per pastaruosius dešimt metų. Dabartinį Hurgados kurortą sudaro 4 centrai: pagrindinis ir itin aktyvus - El Sakala, senasis Hurgados miestas - El Dahar, naujoji dalis - Village Road ir europietiška jachtų prieplauka - Hurgada Marina. Pastarajame glaudžiasi tie, kurie neskaičiuoja pinigų. Tas pats maistas, alus čia kainuoja dvigubai ar net trigubai brangiau nei aplink.

Kaip ir tikėjomės, kelionių organizatorius trumpai pavažinėjo po minėtuosius miesto centrus ir "numetė" į parduotuves su neva įdomia pažintine informacija: aliejų, suvenyrų. Tiesiog jaučiasi, kad turistai čia atvežami palikti pinigėlių ir teigiama, jog būtent tuose parduotuvėlėse viskas autentiška ir, žinoma, ohoho kaip brangu!

Nesusižavėję tokia ekskursija, likome Hurgadoje ir nutarėme pasivaikščioti savarankiškai. Kaip dabar dėl to džiaugiuosi! Kai saulė nusileido, El Sakaloje užvirė gyvenimas: pro garsiakalbius aidėjo maldos, vyrai gatvėse, apsikabinę vandens pypkes, traukė kvapnius dūmus, kiekvienas viliojo į savo parduotuvėles. Pagrindinės frazės "Hi, what's your name?" arba "Where are you from?". Tiesa, daugelis į mus lietuvaičius iškart kreipiasi rusiškai, spėlioja, vardindami rusiškus vardus. Sužinoję, kad esame lietuviai, daugelis jų apsidžiaugia ir sako, kad gerbia lietuvius, rusai jiems labai nepatinką... Moterų gatvėse ypatingai mažai, Egipte jos tikra paslaptis.

Landžiodami tamsoje po siauras gatveles, išvydome ir užuodėme tai, kas išties įstringa atmintyje. Žmonės gyvena mažutėliuose kambarėliuose, sėdi tapuduryje, į gatvę atvėrę duris, rūko, kalbasi tarpusavyje. Aplink didžiulė smarvė, netvarka ir nešvara. O dar tie vaikai! Bėga striksėdami artyn ir prašo ištiesę rankutes "one dolar"... Kai kurie jų itin išradingi: rodo, kad jiems skauda koją, stuksena sau į širdies plotą, ar ant peties užsidėję mažą kačiuką, stengiasi braukti ašaras. Žinoma, didžiulė vaidyba, iš to jie gyvena. Anot gidės, egiptiečiams 10 vaikų šeimoje dar nedaug. Juos užauginti pigu, čia jie vertinami kaip papildoma darbo jėga laukuose arba pinigų iš turistų viliotojai.

Apsipirkę ėmėme dairytis taksisto: dėl vežimo kainos derasi tiesiog gatvėje, vienas su kitu konkuruoja, ne tik šaukia pro atvirą mašinos langą, bet iššoka, pribėga ir siūlo savo kainą. Vairavimas - vertas dėmesio! Egiptiečiai vairavimo taisyklių beveik neturi, teisės čia gaunamos per vieną dieną, todėl vairuoja kas kaip išmano. Vienas priešais kitą vakare pypsena ir blykčioja šviesomis - taip tikrinama, ar vairuotojas priešais nemiega! Linksmas chaosas! Tiesa, vairuotojai, vežiojantys turistus autobusais, tokią teisę įgyja tik po 2 metų mokymosi, psichologinių testų ir praktikos - tad jauskitės saugūs!

Šešta - septinta dienos. Šeštąją dieną praleidome viešbutyje. Pabūvojome šalia baseino (mat užsiimti gultą čia nelengva, rankšluosčiai ant jų užtiesiami turbūt dar prieš 7, o tai reiškia, kad gultą kažkas jau rezervavo), nardėme, valgėme tik itin paprastai paruoštą maistą, stengėmės neberizikuoti. Maniau, jog paskutinė atostogų diena man bus liūdna. Nė vienam nebuvo, kažkodėl visi pradėjome kalbėti apie gaivų orą, šaltibarščius, alų ir cepelinus.

Septintą dieną, atsidūrę Hurgados aerouoste, stebėjomės ne tik neprofesionalia darbuotojų elgsena (nesvarbu, kad einant pro patikrą viskas pypsi - niekas netikrina; apsauginiai maivosi it mergiotės), bet ir "duty free" parduotuvėlėmės - akivaizdu, jog prekiaujama kaip Gariūnuose - gausu padirbtų prekinių ženklų! Kai kuriose vietose ir kvapas nekoks, dulkės ar nešvarūs tualetai jau nebestebino. Skrendant namo, lietuvaičiai nebesulaukė - užsisakinėjo "Švyturio" alų, salotų, traškučių. Vilniuje mus pasitiko + 17 ir šlapios gatvės. Taip žalia, gaivu, švaru - skubėjome į mašiną - reikia kuo greičiau pasiekti vietą, kurioje gamintų šaltibarščius ir kažką bulvinio...

Daugelis tikinome, kad daugiau į Egiptą nebegrįšime... Sakoma, jog nuomonė po kiek laiko pasikeičia. Faraonų žemė prisišaukia vėl...

Vilma Galminaitė

Laisvalaikio gido anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.

Milvyde3
Straipsnio vertinimas: 10

Mes Egipte jau septintą kart buvome. Pirmus penkis taip pat viduriavome visa šeima, o paskui nebe:) Svarbiausia kas išties veikia-reikia prieš valgį šimtą gramų degtinės-jokios ligos neims! O pasakojimas išsamus ir įdomus, nežinojau, kodėl taip Raudona jūra vadinasi, apie El Gouną susidariau nuomonę. Manau, kad čia kalbama apie Teztour arba Novaturas,nes tikrai toks kelionės į tas parduotuvėles man pačiai įtartinas. Gauna kokį procentuką nuo to, ką mes nuperkame, todėl ir veža, manau...

2011-08-24 15:43

Coconut
Straipsnio vertinimas: 10

Nu superinis reportažas, viskas taip tikrai ir nenugludintai! Įdomu,kokiame viešbutyje buvote, makadi kažkur plotmėse?

2011-08-25 10:50

lygiuota
Straipsnio vertinimas: 10

Labai issamus geras straipsnis.Ketinu keliauti ne vasara, o spali, bus idomu palužyginti.

2011-09-20 12:17