Kelionė po Vilniaus apylinkes

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Kaip gražu miške
Vasaros laike...
Skambėjo vienoj dainoj. Ir tikrai, nebūtina keliauti į tolimus kraštus ir neverta nusiminti jei neturi tam šlamančių . Mūsų Lietuvoj yra tiek gražių vietų. Taip, gal mūsų ežerų netoks skaidrus ir smaragdinis vanduo, gal neplaukia paviršiui upėtakiai, nėra aukštų kalnų ir didelių krioklių. Bet ar daug kas yra keliavęs po Vilniaus apylinkes? Čia pat galima atrasti fantastiškų kalvų ir kalvelių, nuo kurių atsiveria puikūs vaizdai, mažų kriokliukų ir upelių. Šią vasarą keliavau po Vilniaus apylinkes ir kai ką pabandysiu papasakoti. Markučiai - tai vilniečių mėgstama pasivaikščiojimų vieta, ypač rudenį, kai visus parko takus nukloja spalvoti lapai. Vaizdingumo suteikia labai ryškus Vilnios slėnio šlaitas. Kur ūžia maži kriokliukai.

Ten, kur Vilnia daro gražų staigų vingį, ant medžiuose skendinčios kalvos stovi medinis namas - literatūrinis A. Puškino muziejus. Tiksliau, šis namas priklausė A. Melnikovo dukrai Varvarai, kuri ištekėjo už Grigorijaus Puškino, Aleksandro Puškino sūnaus. Abu ir gyveno Markučių dvare. Parke yra šeimos kapinaitės ir Barboros koplyčia.

Parkui savitumo teikia miškingos kalvos ir du tvenkiniai. Tai tikra atgaiva širdžiai, pabėgus iš beprotiško miesto triukšmo.

Iš Markučių pavažiuojame naujosios Vilnios kryptimi iki Pavilnio. Čia veikia jaunųjų gamtininkų stotis, įsteigta 1954 m. Stotyje yra vaismedžių sodas, gėlynai, zoologijos sodas.

Einant nuo jaunųjų gamtininkų stoties Džiaugsmo g. atgal link Vilniaus, ir pasukus į dešinę, prieiname bažnyčią. Prie jos Tuputiškių vaikai mėgsta pramogauti.

Pažvelgę žemyn, matome akmenimis grįstą Tuputiškių serpantiną, nutiestą 20 a. pradžioje, kuris sujungė Aukštutinį ir Žemutinį Pavilnį - kaip geležinkelininkų gyvenvietę.

Nusileidę serpantinu Žiedų g., perėję geležinkelį, dar šiek tiek keliuku paėje į dešinę, prieiname įdomią vietą, kur auga senas senas ąžuolas, gal ir žaibo trenktas. Aikštelė apjuosta akmemimis, yra aukuras, ant kalvos apžvalgos aikštelė.

Toliau kelias veda link Vilnelės. Perėję kabantį tiltą, pakliūname tiesiai į Belmontą.

Nuo senų laikų Belmontas buvo vilniečių mėgstama pasilinksminimų, išvykų ir poilsio vieta.Tai buvusio vandens malūno teritorija, kur šiuo metu veikia restoranų ir pramogų tinklas „Belmontas”. Dešiniajame Vilnios krante, gražiame upės vingyje, stovi prancūziško malūno liekanos. Aukščiau už malūno Vilnios upę kerta sena dviejų dalių betoninė užtvanka. Ji įgavo krioklių pavidalą ir dėl to dažnai vadinama Belmonto kriokliais.

Pereiame dar vieną tiltuką per Vilnelę ir mes jau Pučkorių regioniniame parke. Čia įrengtas pažintinis-istorinis takas, nusidriekiantis palei Vilnelę nuo Pučkorių užtvankos iki Pučkorių atodangos.

Keliaudami takeliais palei vaizdingus Vilnelės vingius, prieiname Pūčkorių piliakalnį, kuris buvo žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki 13-14 a. Tai 11-19 m. aukščio kalnas, juosiamas Vilnios slėnio. Šiuo metu piliakalnis apaugęs medžiais, o jo šlaite įrengti laiptai.

Parke yra gana gerai išsilaikę palivarko pastatai. Dešiniajame Vilnios krante stovi buvusio kumetyno medinis vieno aukšto gyvenamasis namas. Šalimais - daržinė, svirnas ir tvartas.

Vilnios slėnio perlas - Pučkorių atodanga - saugomas unikalus geologinis paminklas. Tai bene aukščiausia ir įspūdingiausia Lietuvoje atodanga. Jos aukštis daugiau nei 65 m, plotis - 260 m.

Gerai, kad Vilniuje, didžiausiam Lietuvos mieste, dar yra tiek daug žaliųjų kampelių. Vakarui atėjus, galima grožėtis puikiais saulėlydžiais.