Kaip padėti skendusiam žmogui

Vasara - atostogų metas. Tik sušilus orams daugelis iš mūsų ieškoti atgaivos, patraukiame prie upių, ežerų ar tvenkinių. Tačiau ar žinome kaip elgtis ir kaip teikti pirmąją pagalbą ištikus nelaimei vandenyje.

Pagrindiniai nelaimingi atsitikimai vandenyje – tai skendimai ir traumos, ypač galvos ir stuburo. Tai gali nutikti, kai mes netinkamai elgiamės ar nepaisome saugos taisyklių šalia didesnių ar mažesnių vandens telkinių: plaukiojame pripučiamu čiužiniu giliame telkinyje, paslystame ir krintame nuo tiltelio bėgant, šokinėjame į vandenį ant galva žemyn sekliame vandens telkinyje ir t.t. Daugelio nelaimingų atsitikimų priežastis yra alkoholis. Green ir kt. (1980) publikuotuose duomenyse stuburas pažeidžiamas 3 kartus dažniau, kai šokinėjama į vandenį ant galvos, o ne ant kojų. Branche ir kt. autoriai (1991) ištyrė, kad stuburo pažeidimo rizika yra didesnė kai šokinėjama į vandenį išgėrus. Labai drumstas vanduo taip pat didina galimybę susižaloti, atsitrenkus į vandenyje esančius objektus.

Teikiant pirmą pagalbą skendimo atveju iškyla klausimai: ar reikia pradėti gaivinimą vandenyje, ką privalo atlikti gelbėtojas, kol skenduolis bus ištrauktas iš vandens, kaip organizuoti tolimesnę pagalbą, kiek laiko tęsti gaivinimą? Užsienio autorių duomenimis, skęstant pirmiausia sustoja kvėpavimas, po to dėl deguonies trūkumo pakenkiami kiti organai (Manolios 1988, Szpilman1997). Atliekant gaivinimą prioritetas teikiamas kvėpavimo takų atvėrimui ir oro įpūtimui (Manolios 1988, Szpilman 1997, Bierens 1990).

Gaivinant skenduolį galioja ABC gaivinimo taisyklė (A – atviri kvėpavimo takai, B – kvėpavimas, C – kraujotaka). Kvėpavimo takus reikėtų stengtis atverti jau vandenyje. Jei pats gelbėtojas nėra patyręs, nereikėtų gaišti laiko, būtina kuo skubiau su nukentėjusiuoju pasiekti seklumą. Dirbtinis kvėpavimas burna į burną taikytinas vandenyje tik patyrusių gelbėtojų ir tik tada, kai turimi specialūs plūdurai ar valtelės. Studijos parodė, kad pulso čiuopimas ir krūtinės ląstos kompresijos vandenyje nėra efektyvios, tai galima atlikti tik įkėlus nukentėjusį į valtį su specialia lenta (Manolios 1988, Cummins 2003, Orlowski 2001). Nekvėpuojančiam skenduoliui iškart įpūtus orą į plaučius, būtina atlikti krūtinės ląstos paspaudimus (išorinį širdies masažą).

Apskritai, ištraukus nukentėjusįjį iš vandens, reikia kuo greičiau atlikti pradinio gaivinimo veiksmus, negalvojant kiek laiko jis buvo po vandeniu – kvėpavimo takų atvėrimas neatlošiant galvos (galimas kaklinės stuburo dalies pažeidimas), dirbtinis kvėpavimas burna į burną, išorinis širdies masažas ir kuo greitesnis kaklo įmobilizavimas.

Kartais diskutuojama, kada skenduolį gaivinti, o kada nepradėti gavinimo veiksmų. Quan (1990) atliktoje studijoe ištirti 77 atvejai, kada skendo vaikai, visi atvejai baigėsi mirtimi, jei nukentėję buvo ištraukti po 25 minučių. Tikimybė išgyventi padidėja, kai nukentėję išbūna mažiau nei 10 minučių po vandeniu (Bierens1990).

Visgi būtina gaivinti visus skendusius žmones, jei nėra neabejotinų biologinės mirties požymių. Sprendimas dėl skenduolio gaivinimo nutraukimo turėtų būti priimamas tik ligoninėje! Gaivinimas turi būti tęsiamas, kol atvyks medikai arba pavyks atgaivnti arba atsiras biologinės mirties požymiai arba iškils pavojus gaivintojo gyvybei.

Paruošė T. Kondratas ir V. Gurskis
Skubi medicinos pagalba vaikams