Senbernarai

Senbernaras yra labai didelių darbinių šunų veislė iš Vakarų Alpių Italijoje ir Šveicarijoje. Iš pradžių jie buvo veisiami gelbėjimo darbams Didžiojo Bernardo perėjos ligoninėje Italijos ir Šveicarijos pasienyje. Hospisas, pastatytas Alpių vienuolio Sen Bernardo Mentoniečio ir pavadintas jo vardu, pirmuosius šunis įsigijo 1660-1670 metais. Veislė išgarsėjo per pasakojimus apie Alpių gelbėjimus, taip pat dėl ​​savo didelio dydžio ir švelnaus temperamento.

Senbernaro veislės šuo.

Senbernarų auginimas

Būdami milžiniška šunų veisle, senbernarai sparčiai auga, kad pasiektų galutinį dydį. Per pirmuosius kelis senbernaro šuniuko gyvenimo mėnesius jie jau bus užaugę daugiau nei daugelis šunų per visą savo gyvenimą.

Galite tikėtis, kad jūsų senbernaras priartės prie suaugusiojo svorio maždaug metų amžiaus. Sulaukę dvejų metų, dauguma senbernarų visai nustoja augti. Senbernaro šuniukas vystosi daug lėčiau nei daugumos kitų šunų veislių. Palyginimui, maži šunys nustoja augti maždaug 9-12 mėnesių, o vidutiniai ir dideli šunys - ties 12-18 mėnesių riba.

Senbernarai auga apytiksliai iki 2 metų amžiaus.

Gali atrodyti, kad jūsų senbernaro šuniukas auga vis didesnis ir didesnis - tai tikriausiai todėl, kad taip ir yra! Jei jiems dar nesuėjo dveji, galite tikėtis didesnio augimo. Tačiau tai gali būti mažiau pastebima, nes senbernaro augimo šuolis po pirmojo gimtadienio labai sulėtėja.

Senbernarų kilmė

Ankstyvosiose britų istorijose apie veislę rašoma, jog ši veislė buvo apibūdinta kaip Alpių spanielis. Pirmieji įrodymai, kad šunys buvo naudojami vienuolyne, yra dviejuose 1690 m. italų menininko Salvator Rosa paveiksluose. Garsiausias senbernaras, gelbėjęs žmones prie perėjos, buvo Baris, kuris, kaip pranešama, išgelbėjo kažkur nuo 40 iki 100 gyvybių. Cimetière des Chiens yra paminklas Bariui, o jo kūnas buvo saugomas Berno gamtos istorijos muziejuje.

Senbernaro šunys niekada nebuvo specialiai apmokyti iš vienuolių. Vietoj to, jaunesni šunys išmokdavo atlikti paieškos ir gelbėjimo operacijas iš vyresnių šunų.

Šveicarijos senbernarų klubas buvo įkurtas 1884 m. Bazelyje. Senbernaras buvo pirmoji veislė, įrašyta į Šveicarijos kilmės knygą, o veislės standartas galiausiai buvo patvirtintas 1888 m. Nuo tada ši veislė buvo Šveicarijos nacionalinis šuo. Pirmojo pasaulinio karo metu senbernarų šunys padėjo Raudonajam kryžiui ir buvo naudojami gabenti atsargas kariams Italijos kalnuose, dislokuoti mulams ir arkliams nepasiekiamose vietose.

Senbernarų išvaizda

Senbernaras šiandien tarptautiniu mastu pripažįstamas kaip viena iš molosų veislių. Tai milžiniškas šuo. Kailis gali būti lygus arba šiurkštus - lygus kailis yra prigludęs ir plokščias, o šiurkštus yra tankus, plokščias ir gausesnis aplink kaklą ir kojas. Senbernarai paprastai yra rusvos spalvos su baltomis dėmėmis arba raudonmedžio šerdies spalvos. Juodas atspalvis dažniausiai būna ant veido ir ausų. Uodega ilga ir sunki, kabo aukštai. Akys paprastai yra rudos, bet kartais gali būti ledinės mėlynos, o vokai turėtų būti natūraliai prigludę.

Nors senbernaras gali atrodyti piktas ir agresyvus šuo, iš tikrųjų jis mielas ir ištikimas draugas.

Senbernarų charakteris

Senbernaras, žinomas kaip klasikinis švelnaus milžino pavyzdys, yra ramus, kantrus ir mielas suaugusiems, o ypač vaikams. Tačiau senbernarai, kaip ir visi labai dideli šunys, turi būti gerai socializuoti su žmonėmis ir kitais šunimis, kad būtų išvengta baimės ir bet kokios galimos agresijos ar teritoriškumo.

Nors senbernaras paprastai nėra instinktyvus, jis gali loti ant nepažįstamų žmonių, o dėl savo dydžio jie gerai atgraso nuo galimų įsibrovėlių.

Apskritai, senbernarai yra švelnūs, ištikimi ir meilūs, o jei tinkamai socializuoti - labai draugiški. Dėl didelio ūgio labai svarbu tinkamai dresuoti ir socializuotis, kol senbernaras dar yra šuniukas, kad būtų išvengta sunkumų, kurie paprastai kyla dresuojant didelius šunis. Nepaklusnus senbernaras gali sukelti problemų net ir stipriam suaugusiam žmogui, todėl kontrolė turi būti užtikrinta nuo pat šuns dresūros pradžios.

Senbernarų priežiūra

Senbernarai būna ilgaplaukiai arba trumpaplaukiai, tačiau abiejų tipų kailis reikalauja vienodos priežiūros. Šukavimas kas savaitę padės pašalinti nešvarumus ir išslinkusį kailį. Bet kokius raizginius galima pašalinti šepetėliu arba metalinėmis šukomis. Kailio šėrimosi metu, kuris vyksta du kartus per metus, šuns šukavimas taps kasdiene veikla. Kaip ir visų veislių, nagus reikia kirpti reguliariai, nes per ilgi nagai gali būti skausmingi šuniui ir sukelti problemų vaikščiojant bei bėgiojant.

Nepaisant to, kad senbernaras yra didelės ir galingos veislės šuo, jam reikalinga mankšta. Vieno ilgo pasivaikščiojimo ar pusvalandžio žaidimų per dieną turėtų pakakti, kad senbernaras būtų sveikas ir laimingas. Žinoma, jei šeimininkas nori leistis į ilgesnius žygius ar išvykti į stovyklą, senbernarai visada mielai leidžiasi kartu. Senbernaras yra laimingiausias, kai užsiima veikla kartu su šeimininku.

Šios veislės šunys nori būti su savo šeima, o jei jie reguliariai paliekami vieni ilgam laikui, gali atsirasti nepageidaujamas elgesys.

Ankstyvos socializacijos ir šuniukų dresūros užsiėmimai rekomenduojami visiems šunims, tačiau yra absoliučiai reikalingi šunims, tokiems dideliems ir stipriems kaip senbernaras. Paklusnumo treniruotės padės senbernarui išmokti nešokinėti ant žmonių, nestumdyti mažų vaikų, nevogti maisto nuo stalo ir kitaip pasinaudoti savo dydžiu. Senbernarai yra geraširdžiai ir nori įtikti, todėl paprastai pradeda reaguoti į komandas, kai tik supranta, ko iš jų tikimasi.

Senbernarų mityba

Senbernaras turėtų gerai valgyti aukštos kokybės šunų ėdalą, kuris idealiai tinka didelėms veislėms, nesvarbu, ar jis pagamintas komerciniais tikslais, ar paruoštas namuose, prižiūrint ir patvirtinus veterinarijos gydytojui. Bet kokia dieta turi atitikti šuns amžių. Kai kurie šunys linkę antsvoriui, todėl stebėkite savo šuns kalorijų suvartojimą ir svorio lygį. Skanėstai gali būti svarbi treniruočių pagalba, tačiau per daug duodami gali sukelti nutukimą. Sužinokite, kuris žmonių maistas yra saugus šunims, o kuris ne.

Pasitarkite su savo veterinarijos gydytoju, jei nerimaujate dėl savo senbernaro svorio ar dietos.

Visada turi būti prieinamas švarus, šviežias vanduo. Kaip ir daugelis stambių veislių, senbernarai gali patirti pilvo pūtimą - gyvybei pavojingą būklę, kai skrandis išsipučia ir susisuka. Pilvo pūtimo priežastys nėra visiškai suprantamos, tačiau ekspertai sutinka, kad daug kartų valgant mažais valgymais per dieną ir užkertant kelią intensyviai mankštai valgio metu, gali sumažėti jo atsiradimo tikimybė.

Senbernarų ligos

Labai greitas senbernaro augimo tempas ir svoris gali sukelti labai rimtą kaulų pablogėjimą, jei šuo negauna tinkamo maisto ir nesportuoja. Nustatyta, kad veislei osteosarkoma yra paveldima. Jie yra jautrūs akių sutrikimams, vadinamiems entropionu ir ektropionu, kai akies vokas pasisuka arba išeina iš savo vietos. Veislė taip pat yra jautri epilepsijai ir traukuliams, širdies ligai, vadinamai išsiplėtusia kardiomiopatija ir egzemai. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių ligų senbernarams:

JAV ir JK veislių klubai nustatė, kad vidutinė senbernaro gyvenimo trukmė yra 8-10 metų.

Klubo ir alkūnės displazija: tai genetinė būklė, pažeidžianti sąnarius ir galinti sukelti skausmą, diskomfortą ir mobilumo problemas.

Skrandžio susisukimas (išpūtimas): tai gyvybei pavojinga būklė, kai skrandis prisipildo dujų ir susisuka, o tai nutraukia kraujo tekėjimą į organus. Simptomai yra išsiplėtęs pilvas, neramumas ir vėmimas.

Odos alergija: senbernarai yra linkę į odos alergiją, kuri gali sukelti niežėjimą, paraudimą ir kitus odos sudirgimus. Reguliarus kirpimas ir maudymas gali padėti išvengti šių problemų.

Akių problemos: senbernarai yra linkę į akių problemas, tokias kaip entropija, kai vokas pasisuka į vidų, ir ektropija, kai vokas pasisuka į išorę. Šios problemos gali sukelti diskomfortą ir gali sukelti rimtesnių problemų, jei jos nebus gydomos.

Širdies problemos: senbernarai yra linkę į širdies ligas, tokias kaip kardiomiopatija, kuri pasireiškia širdies padidėjimu ir susilpnėjimu. Simptomai yra letargija, kosulys ir pasunkėjęs kvėpavimas.

Ausų infekcijos: senbernarų ausys yra nulepusios, todėl jose gali susikaupti drėgmė ir bakterijos, kurios gali sukelti ausų infekcijas.