Kalėdų eglutės puošimo tradicijos

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Gruodis kaip ir kievienais metais tampa ne tik pakiliu švenčių laukimo periodu. Rūpinamės artėjančių iškilmių planavimu, bėgiojame po parduotuves, ieškodami kuo originalesnių, mielesnių dovanų artimiesiems, galvojame ir renkame idėjas kaip puošti namus. Taip norisi, kad Šv. Kalėdos džiugintų ir sielą, ir akis. Jau nuo pačių mažiausių dienų daugeliui Kalėdų rytą būtina užuosti žalios eglės kvapą. Namuose kalėdine eglė sustiprina žiemos švenčių nuotaiką. Ar teko kada susimąstyti, kodėl mes žiemos šventėms puošiame medžius ir kodėl būtent egles? Iš kur atkeliavo tokia tradicija? Atsakymas gana paprastas, bet kiek netikėtas...

Eglė - krikščionybės simbolis

Septintajame dešimtmetyje į Vokietiją atvykęs Šv. Bonifacijus vietinius pradėjo mokyti Dievo Žodžio. Anot legendos, išradingasis vienuolis tam, kad pagonims paaiškintų Šventąją Trejybę, panaudojęs kūgio formos pavidalą - amžinai žaliuojančio eglės medžio. Naują tikėjimą priimantys žmonės pradėjo garbinti eglę kaip Dievo medį, nors prieš tai šventu medžiu buvo laikomas ąžuolas. Taip amžinai žaliuojantis eglės medis tapo senovės pagonių krikščioninimo idėja, simbolizuojančia atsinaujinančio gyvenimo šventę. Ilgainiui Vokietija tapo eglės puošimo lopšiu.

Kalėdų eglutės puošimo tradicijos pasaulyje

16 a. pradžioje Martynas Liuteris norėdamas parodyti vaikams, kaip žvaigždės mirkčioja tamsią naktį, papuošė mažą eglutę žvakutėmis. Cecho vaikai iki Kalėdų kauptus saldumynus mielai pakabino ant eglės šakų.

Jau 16a. viduryje Vokietijoje buvo atidaryti kalėdiniai turgūs, aprūpinę viskuo, kas reikalinga šventėms. Šiose mugėse kepėjai kepdavo imbierinius meduolius ir vašku išpiešdavo ornamentus. Tokie skanumynai buvo ne tik mugės suvenyrai. Juos dalyviai nešėsi namo ir dabino kalėdines egles.

1610m. Vokietijoje buvo išrasti blizgučiai. Juos tuo metu gamino iš tikro sidabro. Blizgučiai pasižymėjo tvirtumu, bet greitai nublukdavo, ypač šalia žvakių. Tikėdamiesi pagerinti padėtį gamintojai maišė šviną su alavu, deja, šis mėginimas nepasiteisino, nes jie buvo itin sunkūs ir nepraktiški. Tad sugrįžta prie sidabro, kuris buvo naudojamas iki pat 20a. vidurio.

Latvijos valstybėje, Rygos miesto aikštėje net aštuoniomis kalbomis lentoje galima perskaityti „Pirmasis Naujųjų Metų medis Rygoje, 1510 metais".

Eglės puošimo Kalėdoms tradicija driekėsi vis plačiau. Ji nukeliavo net į Rusijos gilumą, o 1816 m. princesė Harieta su tuo supažindino ir Vieną. Po dviejų dešimtmečių kalėdine eglė pasiekė ir Prancūziją. Didžiojoje Britanijoje amžinai žaliuojančio medžio puošimą išpopuliarino spaudoje pasirodžiusi iliustracija, kaip švenčiamos žiemos šventės karališkoje šeimoje. Britai nekopijavo vokiečių ar kitų tautų, egles jie puošdavo savaip: naudojo blizgučius, sidabrinius siūlus ir karoliukus. Jaunos damos valandų valandas praleisdavo karpydamos snaiges ir žvaigždes, siūdamos mažyčius maišelius paslaptingoms dovanėlėms ir darydamos popierinius maišelius į kuriuos dėdavo cukruotus migdolus. Jų mėgstamiausios eglės puošimo detalės buvo žvakės mediniuose lankeliuose ir medžio viršūnėje nusileidę angelai. Šeimoje puošdavo tiek eglučių, kiek buvo narių, nes prie jų buvo padedamos kalėdų dovanėlės kievienam asmeniškai.

Į vidurio Europos šalis tradicija puošti eglutę Kalėdoms skverbėsi pakankamai sunkiai, o JAV puoštos eglės iki 19a. vid. aptinkamos itin retai. Pirmoji už Atlanto papuošta eglė buvo 1816 metais Pensilvanijos valstijoje. Amerikoje kalėdinis medis buvo puošiamas savos darybos žaislais. Į iš alavo padarytus žibintus buvo įdedamos žvakės, kad galėtų šviesti tartum iš urvelio. Tais laikais visos dekoracijos buvo klijuojamos, karpomos, siuvinėjamos. Kalėdinės ėdžios po eglute buvo pati svarbiausia švenčių detalė. 1970 - 1980 metais Floridos valstijoje puošiama pati aukščiausia eglė pasaulyje. Nuo 19a. pab. tapo itin populiaru eglių viršūnes dabinti šalies vėliavomis. Eglės tampa itin patriotinėmis.

1880-aisiais prasidėjusi estetinio judėjimo banga įtakojo ir eglės puošimo madas. Tuo metu eglė itin puoselėjama, nes ant jos kraunama tiek, kiek sugebama sutalpinti arba visiškas kontrastas - delikačios spalvos, formos ir pats puošybos stilius. Tuo metu eglė jau nukeliama nuo stalo. Kiekvienai šeimai atsiranda poreikis namuose turėti kuo aukštesnę eglę, atspindinčią pačios šeimos turtingumą ir padėtį visuomenėje.

20a. gyvos ir didelės eglės tradicija pamažu blėso. Daugelyje namų ją pakeitė įvairių dydžių ir formų dirbtinės eglės. Karo metu daugelyje šalių egles vėl puošė savos darybos žaislais, kukliai, bet skoningai. Didesnės eglės buvo statomos ir dekoruojamos aikštėse, kad tuo sunkiu metu žmonėms keltų moralinį pasigerėjimą.

Po karo liaudžiai reikėjo kalėdinės dvasios ir ramybės, todėl vėl grįžo gyvos eglės ir išraiškingi žaislai. Po 1918m. dėl eksporto ir licenzijų problemos Vokietija savo žaislų eksporto pirmaujančią poziciją užleido Kinijai ir Amerikai.

1960m. eglės įgauna modernią išvaizdą. Blizgančios, aliuminės eglės statomos ant palangių, kad savo žibėjimu trauktų praeivių žvilgsnius. Tokioms įmantrybėms nebereikėjo net žaislų.

Už gero dešimtmečio vėl aplanko nostalgija gražiems daiktams, todėl grįžta blizgantys papuošimai, stikliniai originalūs dirbiniai. Tačiau modernizmas darė savo, vis dažniau žmonės puošė dirbtines eglutes...

Nuo 1990 metų populiarėja eglės puošimas pagal vieną temą. Populiariausios - Azijos, Egipto medis.

Šių dienų tendencijos: puošimas ir tinkamas puošti laikas

Šiandien itin ryškių tendencijų neturime. Vieni savo namus puošia tik eglių šakelėmis, kitų būstuose lubas ramsto didžiulės eglės. Parduotuvėse tikrai netrūksta papuošimų gausos. Lieka tik skirti tam šiek tiek laiko, sugalvoti gerų idėjų ir atseikėti tam tikrą dalį pinigų. Eglės žaisliukus galima pradėti rinktis jau vien nuo dūžtančių ir nedūžtančių kategorijos. Tada pagalvoti kokių norėtųsi: apvalių ar forminių, spalvotų ar vienspalvių, dekoruotų ar ne. Jau ne pirmi metai parduotuvių vitrinose galima rasti ir šiaudinių žaislų. Vieni populiaresnių tampa angelai. Jais džiuginame draugus, kolegas ar kabiname ant eglės šakų. Žaislai pardavinėjami ir po vieną, ir komplektais. Kainos svyruoja nuo 0,99 Lt. iki 20Lt, priklauso ir nuo kokybės, ir nuo gamintojo. Kita, ne mažiau svarbi dabinimo detalė - šviesinės girliandos. Jas galima rinktis nuo vienspalvių iki spalvotų, nuo nemirksinčių iki mirksinčių pagal pasirenkamą muziką, nuo keliasdešimt lempučių šakelės iki girliandinės užuolaidos ar dekoratyvinių girliandinių žvaigždžių, elnių ir sniego senių. Tiesa, tokioms lauko puošmenoms teks nepagailėti net 300 - 400 Lt. Nors kalėdinės spalvos krikščionims yra žalia ir raudona, simbolizuojančios gyvybės viltį žiemą ir Kristaus gimimo bei mirtes jungtį, tačiau dabar puošiantis kalėdoms naudojamos pačios įvairiausios - turbūt būtų sunku nerasti tam tikros paletės gamos. Tad derinkite žaisliukų spalvas atsižvelgdami į namų interjerą, nuotaiką ar namiškių pageidavimus!

Pagal tradicijas eglė neturėtų būti puošiama iki Kūčių vakaro, t.y. gruodžio 24 - osios ir nupuošiama iki sausio 6 - osios. Išpuošta eglė turėtų džiuginti dvylika parų. Tikima, kad nusižengus tradicijoms namuose pasirodys blogą lemiančių ženklų.

Deja, tradicijos sėkmingai laužomos atsižvelgiant į komercinius tikslus. Miestai, parduotuvių vitrinos pradeda vilioti praeivius gerokai anksčiau. Skambant pasauliniams kalėdiniams šlageriams drumsčiama laukimo ramybė ir vis įmantriau kviečiama atverti pinigines Kalėdų vardan!

Derėtų nepamiršti, kad ir kokie prabangūs žaisliukai kabotų ant Jūsų eglės, niekas nesugebės sukurti kalėdinės nuotaikos, dvasios ir išgyvenimo, jei gražiausiais žaislais neišdabinsite savo vidaus. Kalėdos ateina tyliai...