Joninių tradicijos ir burtai

Joninės - ne tik Jonų ir Janinų laukiama šventė. Jos laukia ir maži, ir dideli: ilgasis savaitgalis, gamta, gardūs kepsniai ir užburiančios tradicijos tiesiog įtraukia į šventės šurmulį. Bet ar tikrai žinome, kas tos Joninės, kodėl ir kaip jos švenčiamos?

Joninių šventės laikas ypatingas - birželio 24-ąją Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis (dar vadinama vasaros saulėgrįža). Lietuvoje šios šventės ištakos siejamos su mistine šio reiškinio prasme, kurią suteikė mūsų protėviai. Lietuvoje šią dieną buvo švenčiama Rasos šventė, kuri po krikšto buvo susieta su Šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Nepaisant to dalis senųjų baltiškų Rasos šventės tradicijų išliko ir iki mūsų dienų, o negalėdama šių papročių „numarinti" kai kuriuos jų bažnyčia netgi įtraukė į savo apeigas.

Joninės asocijuojasi su gamta, todėl joms priskirtini tokie elementai kaip vanduo ir ugnis, augalų simbolika. Tikima, kad Joninių naktis yra puikus metas įvairiems būrimams ir ateities spėjimui, todėl ši šventė neatsiejama nuo meilės, vestuvių burtų, vainikų pynimo bei plukdymo, žolelių rinkimo, šokinėjimo per laužus ir paparčio žiedo ieškojimo. Joninų naktį taip pat spėjami ir orai, kurie seniau lėmė visą žmogaus gyvenimo tėkmę, tad šių žinių svarbos būta itin didelės. Pamėginkite ir jūs:

• Jei naktis žvaigždėta - per Šv. Kalėdas bus šalta ir snieguota;
• Jei naktis debesuota -  Šv. Kalėdos laukia lietingos ir vėjuotos;
• Jei naktis lietinga - per žiemos šventes tikėkitės daug sniego ir pūgos.

Senosios Joninių tradicijos

Vainikų pynimas nuo Joninių neatsiejamas ir šiandien, tačiau mistinių savybių jiems suteikimas siejamas su Rasos švente. Tikėta, kad ilgiausią metų dieną ar jos išvakarėse surinkti augalai savyje slepia magišką galią. Būdavo renkamos įvairios gydomosios žolelės: ramunės, jonažolės ir kt. Iš jų būdavo pinami vainikai, dabinami namai. Vestuvių burtuose naudoti devynių rūšių žolynai, iš kurių nieko nekalbėdamos merginos pindavo vainikus ir per galvą mesdavo juos į obelį, gluosnį ar beržą. Kiek kartų vainikas buvo mestas - po tiek metų bus vedybos. Vainikai taip pat būdavo plukdomi vandeniu, metami į šulinį, dedami po pagalve ar paliekami kryžkelėje. Toks žolelių rinkimas vadintas kupoliavimu, o surinkti žolynai - kupolėmis.

Kitas svarbus paprotys - javų laukų lankymas, rateliai ir giesmės. Tikėta, kad javams giedamos giesmės padės pagausinti derlių ir pagerinti jo kokybę, kad javai greičiau sunoks.

Vanduo - gyvybės šaltinis, atgaivinantis ne tik žmogų, bet ir gamtą. Pirmosios gyvenvietės kūrėsi prie vandens telkinių, todėl nenuostabu, kad būtent vandens elementas turėjo itin didelės reikšmės ir senosioms kultūroms. Vasaros saulėgrįžos apeigose didelė reikšmė buvo teikiama vandeniui ir lietui, tikėta ypatinga šio vandens galia būsimam derliui. Tikėdamiesi pasveikti Rasos šventės išvakarėse ligoniai dar prieš patekant saulei eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo prausiami ir gyvuliai. Tikėta, kad voliojimasis rasotoje žolėje vasaros saulėgrįžos naktį suteiks sveikatą ir grožį. Tikėdami rasos vandens galia žemdirbiai netgi išbraidydavo javų laukus taip nukrėsdami rasą, kad sulauktų didesnio derliaus.

Su vandeniu susijęs ir kitas paprotys, kai upėse ar ežeruose plaukiota augalais bei jų vainikais išpuoštose valtyse, jose kūrenta ugnis. Šios apeigos - simbolinis atsisveikinimas su saule ir padėka jai, išlydėjimas į žiemos pusę. Saulei taip pat buvo aukojamos aukos, ji garbinta maldomis.

Šiandien viena žinomiausių ir nuo Joninių neatskiriamų tradicijų - paparčio žiedo ieškojimas - buvo žinoma jau seniai. Žmonės tikėjo, kad papartis pražysta vidurnaktį, o jį radęs įgaus visažinystės galią. Tačiau paparčio žiedą surasti yra sunku - jį saugančios dvasios siekia suklaidinti ir atbaidyti ieškančiuosius.

Visos Rasos šventės apeigos baigdavosi vakare prie laužo, kur susėdę žmonės laukdavo saulėtekio. Laužų kūrenimo paprotys išliko ir iki mūsų dienų, tačiau anksčiau laužo kūrimui būdavo ruošiamasi specialiai: ugnis jam užkurti buvo gaunama vieną medžio gabalą trinant į kitą arba titnago pagalba. Laužo ugnies būdavo parsinešama namo ir kūrenama židinyje. Tikėta, kad apeiginė Joninių ugnis apvalo, gydo ir atgaivina, todėl aplink laužą būdavo šokama, šokinėjama, dainuojama.

Joninės šiandien

Šiandien Jonines švenčia bemaž visi. Net jei Jonų ar Janinų, šią dieną mininčių savo vardadienius, kompanijoje ir nėra trumpiausią naktį populiaru praleisti gamtos prieglobstyje, stovyklaujant ar kepant lauko kepsnius. Galima teigti, kad šios šventės tradicijos Lietuvoje yra itin stiprios, nes dar nuo XVI a. gyvuojanti šventė 2003-aisiais metais buvo pripažinta valstybine švente ir tapo nedarbo diena.

Laisvalaikio gido Anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.