Kelionės – žygiuokime su sniegbačiais!

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Sniegbačių istorija siekia 12 tūkstančių metų

„Baltųjų“ kelionių mėgėjai mėgsta sakyti, kad jei sugebi vaikščioti, sugebėsi keliauti ir su sniegbačiais. Užsienyje gyvenantys entuziastai atrado šią pramogą kur kas anksčiau negu lietuviai. Tiesą sakant, galite prisipažinti, kad teoriškai suvokiate, ką reiškia „sniegbačiai“, tačiau nėra tekę susidurti.

Sniegbačius naudojo jau prieš 6000 metų snieguotose vietovėse, daugiausiai Šiaurės Amerikos indėnai, nors archeologai randa pėdsakų, kad jie pirmą kartą panaudoti net prieš 12 000 metų. Teigiama, kad jei ne sniegbačiai, Š. Amerikos indėnai nebūtų išgyvenę. Kai Europos naujakuriai atkeliavo į Ameriką, jie greitai išmoko iš indėnų gaminti sniegbačius, tačiau pritaikė jiems savų ypatumų. Naujieji žmonės sniego batus naudojo ne tik įprastomis žieminėmis sąlygomis, bet ir keliaudami į dar nežinomas, sunkiai prieinamas teritorijas.

Istoriniuose šaltiniuose skelbiama, kad prieš 6 tūkstančius metų Centrinės Azijos gyventojai sniegbačius naudojo keliaudami iš rytų į vakarus (Aliaską ir Kanadą).
Sniegbačiai itin išpopuliarėjo apie 1950 metus, kada buvo optimaliai patobulinti ir pritaikyti lengvesniam naudojimui. Šiandien sniegbačiai naudojami ten, kur daug sniego: Aliaskoje, Kanadoje, Šiaurės Amerikoje. Tiesa, dabar jie gaminami nebe iš medžio, o iš lengvo aliuminio ar plastmasės ir yra skirti daugiau pramogai.

Tie, kuriems jau teko keliauti su sniegbačiais, teigia, jog pirmąjį žingsnį atsimena kaip vakar: „Kiekvienas žingsnis – absoliutus džiaugsmas. Norisi it mažam vaikui, kad svaiginantys ir neįprasti pojūčiai nesibaigtų“.

Kelionė Čekijoje, per žmonių užmirštus Rychlebų kalnus su sniegbačiais, tęsiasi apie 95 kilometrus. Per dieną įveikiama apie 12 kilometrų.

Tai vidutiniškai sudėtingas žiemos žygis – Trasa eina per Rychlebų kalnus su dešimtimis viršūnių, kurios yra aukščiau 900m virš jūros lygio. Per aukščiausią žygio tašką, kalną Smrk (1125 m) ir pasibaigia gyvenvietėje Velke Vrbno prie trobelės, vadinamos Paprsek. Jei kalnai ir oro sąlygos leidžia keliauti pagal planą, tada bandoma pasiekti viršūnę Kralicky Snežnik (1.423 m).

Dažniausiai lietuvį gąsdina tokia turizmo forma, tačiau kartą išsiruošę, žinosite visiems laikams, kad ekstremalu skaityti apie kelionę, bet ne keliauti!

Taip mano vienas iš keliavusių sniegbačiais per Čekijos kalnus – Dalius. Anot jo, baimintis dėl sveikatos nevertėtų: „Pirmoje vietoje yra žmogaus dvasia, tikrai ne sveikata. Tave gydytojai gali pripažinti netinkamu, pasakyti, kad tavo per daug silpna sveikata. Išties pakanka vidutinio fizinio pasirengimo, vis tiek tai komandinis ėjimas – kiekvienas žmogus svarbus“... Tai reiškia, kad kiekvieno keleivio nuomonės paisoma. Dalinamasi su juo ir džiaugsmais, ir vargais. Jei kuriam nors yra per sunku, tada lėtinamas ėjimo tempas, jo daiktai pasidalijami ir nešami kitų.

Komandinis ėjimas: vienas už visus ir visi už vieną

Kelionėje ne tik lietuviai, bet ir čekai. Tačiau skirtingos kalbos – ne barjeras pažinčiai. Greit susidraugaujama: kartu gaminamas maistas, dažnai valgoma tiesiog iš vieno dubenio. Po tokių kelionių paprastai liekama draugais, palaikomi ilgalaikiai ryšiai. Kadangi grupė maža, per kelias dienas po tokio glaudaus bendravimo visi jaučiasi it pažįstami ne vieną dešimtį metų. Jeigu manote, kad visos kelionės metu kalbama – klystate.
„Būna kartais sunku, keliauji tylėdamas, nuo nosies klapsi prakaitas“, - juokiasi Dalius, prisiminęs vieną iš kelionės momentų.

Kalbėti apie gamtos grožį sudėtinga, nes tikrieji išgyvenimai ateina tik juos regint. Šaltiniai, skaidresni už krištolą, Slezsko slėniai, apsnigtos ir tokios, rodosi, nepasiekiamos kalnų viršūnės ir neįveikiami kalnai...

Žiūri į viršūnes ir negali patikėti, kad jas įveikei

Nors kalnai pakankamai neaukšti, peizažas nuostabus, kai kur sniego yra, kai kur jo nebėra. Prieini išnykusius šimtamečius kaimus, iš kurių išėję žmonės. Kažkada ten buvo gyventa, dabar jų istoriją liudija tik kalnai. Apleistos pilys, menančios šimtus metų ir regėjusios daug sniegynuose klaidžiojančių smalsuolių.

Nors Čekija apgyvendinta, visgi kelionės organizatoriai stengiasi parinkti tokias vietas, kurios mažiau apgyvendintos – keturias dienas keliauji, nebūna nei miestelio, nei gyvos dvasios. Pailsi nuo viso aplinkos, nuo žmonių, nuo civilizacijos.
Niekada nekeliavusiam panašiomis sąlygomis, kyla klausimas, ar įmanoma ištverti tylą, ar neįgrista tas, kuris žengia žingsnis žingsnį greta?

„Būna šiek tiek tyla atsibosta, tačiau ten žmogus truputį kitoks, jis pradeda elgtis taip, kaip paprastai nesielgia: nori išsirėkti, daug kalbėti, išberti visus keiksmažodžius“...
Tu pabundi tylumoje, keliauji tyloje vienas su savimi ir gamta. Tu lyg ramybės turistas, netyčia atėjęs ten, kur kalnai saugo kažkada gyvenusiųjų atminimą.

Karštas maistas gaminamas 2 kartus per dieną. Į kelionę patariama pasiimti greitai paruošiamus, tirpius ir užplikomus produktus. Dėl šalto žiemos oro didesnė dalis turėtų tekti „jan“ maistui – košės, pupelės, aliejus, mėsa ir mėsos gaminai, džiovintos prieskoninės daržovės, riešutai. Taip pat reikalingas daug angliavandenių turintis maistas – šokoladas, sutirštintas saldus pienas, džiovinti vaisiai.
Kad kūną atgaivintumėte malonia šiluma – nepamirškite nedidelio termoso ir arbatos. Gėlo vandens gausite upeliuose arba tirpdydami sniegą.

Tikriausiai skaitote straipsnį ir nepalieka mintis: „Bet gi ten taip šalta!“.
Turėkite omenyje, kad tokiems žygiams svarbu gerai pasiruošti – kokybiški miegmaišiai, palapinės, drabužiai. Visiems kelionės dalyviams iš anksto išsiunčiami detalūs planai, todėl kelionėje dar nė vienam neteko kęsti stingdančio šalčio.

Abu keliavusieji vyrai pripažįsta, kad kelionės užburia, bet ne mažiau žavingas grįžimas į civilizaciją: „Kai penkias dienas nematai žmonių, norisi su jais bendrauti, šokti, dainuoti – jautiesi išsinėręs pats iš savęs“.
Prieini kaimo smukles, juose nuostabus įvairiausių rūšių alus. Kiekviename Čekijos miestelyje nuo seniausių laikų kuriamos „gaspožos“. Tai kaip Dievo prieglobstis, kurioje pagirdo, pavalgydina, sumigdo.
Toks yra vietinių miestelėnų verslas ir čia nuostabus alus pigesnis nei vietinėse parduotuvėse.

Į keliones su sniegbačiais susiruošia tie, kurių platesnis požiūris į turizmą. Tie, kuriems reikia perkopti save.

Tai yra mokslas – mokiniesi visos kelionės metu ir ateityje gali pritaikyti ne tik praktines žinias, bet ir dvasinius dalykus, vidinę ramybę ir susikaupimą, kurį šiandieniniai žmonės skandina pareigose ir rutinoje.

Vilma Galminaitė
Anonsas.lt

Daugiau apie keliones skaitykite-->