Gali kilti natūralus klausimas - kodėl skirtinguose muzikiniuose  stiliuose priimta naudoti skirtingas gitaras?

Šiandien gitarų rinkoje galima rasti dešimtis porūšių akustinių ir pusiau akustinių gitarų, bet sąlyginai jas galima suskirstyti į tris grupes:

1. Flat top - įprasta gitara su metalinėmis stygomis.
2. Classical - klasikinė gitara su neiloninėmis stygomis.
3. Arch top - džiazinė gitara; savo forma ji šiek tiek primena padidintą smuiką.

Gitara, kaip muzikinis instrumentas,  yra minima labai senuose rašytiniuose šaltiniuose. Panašūs į gitarą (nabla) piešiniai  sutinkami senovės egiptiečių piešiniuose, atliktuose prieš kelis tūkstančius metų. Pasak senovės raštmenų,  nabla - gėrio simbolis.

Gitara buvo paplitusi ir Azijoje. XIII a. arabai atvežė ją į Ispaniją, kur gitara greitai užkariavo ispanų simpatijas. Prieš 120-130 metų Europoje ir Amerikoje buvo populiari tik viena gitaros rūšis. Skirtingose šalyse naudojo skirtingas gitaros derinimo sistemas, o kai kur netgi keitė stygų skaičių. Pvz., Rusijoje buvo naudojama septynstygė gitara. Bet savo forma visos gitaros buvo gan panašios - santykinai vienodos viršutinė ir apatinė gitaros dalys, kurios ties 12 ladu pereina į grifą.

Šiandieninės gitaros forma priklauso ispanų meistrui Torresui, kuris kaip tik ir gyveno prieš 120 metų.

Praeito šimtmečio pabaigoje gitara ėmė sparčiai populiarėti. Jei iki tol gitara būdavo grojama dažniausiai namuose, tai amžiaus pabaigoje gitara ėmė užkariauti sceną. Atsirado garso sustiprinimo būtinybė. Technologija leido pagaminti metalines stygas, kurios garsiau skambėjo. Be to, pati dėžė tapo didesnė, kas gitaros skambesį darė gilesnį ir garsesnį. Tuo pat metu atsirado ir problema - stiprus stygų įtempimas „žudė" viršutinę dėžės dalį, o pastorintos sienelės galų gale panaikindavo vibraciją, o su ja ir patį garsą...

Ir štai tada, ponas Martinas, šiuolaikinės folk gitaros tėvas, sugalvojo garsųjį spyruoklių tvirtinimą.  Spyruoklės būdavo klijuojamos kryžmai, tuo sustiprindamos priekinę sienelę, bet leidžiančios jai vibruoti.  Martinas savo gitaras vadindavo „0", „00", „000" - priklausomai nuo gitaros dydžio. „00" dydis iš esmės atitinka klasikinės gitaros dydį, o „000"   - tuo metu buvo pati didžiausia gitara. Jos tokios didelės būdavo reikalingos tam, kad girdėtųsi orkestre tarp garsių kitokių instrumentų, nes garso stiprinimo sistemų, kaip patys suprantate, tais laikais dar nebuvo.

 Kiek vėliau - 20-siais metais atsirado nauja forma - „OM" - orkestrinis modelis. Ji buvo panaši į „000", tik ilgesnėmis stygomis, kas ją darė dar garsesnę, o po kurio laiko atsirado garsusis dreadnought, kuris ir šiandien laikomas gitaros standartu.

Lygiagrečiai vystėsi dar viena gitaros rūšis - arch tops. Tuo metu, kai Martinas sprendė garso sustiprinimo problemą spyruoklėmis, tokios kompanijos, kaip Gibson, nuėjo kitu keliu - jie sukūrė gitaras, savo forma ir konstrukcija primenančias smuiką. Šiems  instrumentams buvo būdinga išlenkta (išsipūtusi) kaip kontraboso  priekinė sienelė. Paprastai tokios gitaros turėjo dvi „smuikiškas" išpjovas dekoje, vietoje vienos apvalios skylės centre.

Kuo gi jos skyrėsi?

Jei dreadnought puikiai skambėjo kantri tipo orkestre, kur jai tekdavo ritminės partijos, tai arch top gerai skambėdavo atskiromis natomis. Tai yra, buvo labiau tinkama ne ritminėmis, o solinėmis partijomis. Tokios gitaros išsiskirdavo subalansuotu ir aštriu garsu, kuris ženkliai skyrėsi nuo šilto ir gilaus savo pirmtakės skambesio. Šios gitaros skambėjime buvo girdima kiekviena nata, todėl džiazo muzikantai greitai įvertino jos privalumus. Būtent džiazui arch top gitaros turi būti dėkingos savo išpopuliarėjimui. Kaip tik todėl jos ir buvo pramintos džiazinėmis gitaromis. O, dreadnought ir panašūs į jas instrumentai buvo naudojami daugiau kantri muzikos atlikimui ir populiariajai estradinei muzikai.

30-40 metais situacija ėmė keistis. Greičiausiai dėl pasirodžiusių kokybiškų mikrofonų ir garso stiprintuvų.  Be to, arenoje pasirodė ir tuoj pat užkariavo visą pasaulį naujas muzikos stilius - bliuzas. Kaip žinia, bliuzas vystėsi iš esmės dėka neturtingų juodųjų muzikantų. Jie grodavo jį visaip - pirštais, mediatoriais ir netgi buteliais nuo alaus. Šie žmonės neturėjo pinigų brangiems instrumentams, jie netgi ne visada išgalėdavo nusipirkti naujas stygas, ką jau kalbėti apie džiazines gitaras... ir grojo jie kuo papuolė.

Kas gi atsitiko su džiazinėmis gitaromis?

Atsiradus garso stiprinimo aparatūrai, pasirodė, jog šio tipo gitarų subalansuotas garsas idealiai tam tinka. Nors džiazinė gitara visiškai nepanaši į šiuolaikinį Fender arba Ibanez, bet Leo Fenderis niekada turbūt nebūtų sukūręs savo Telekasterių ir Stratokasterių, jei iš pradžių nebūtų eksperimentavęs su džiazinėmis gitaromis.

Ir taip, mes priartėjome prie 50-jų, rokenrolo gimimo metų ir pačios rok muzikos. Jei nekalbėsime apie elektro gitaras, žaibiškai užkariavusias pasaulį, reikia pasakyti, jog 50-jų akustinė gitara jau beveik niekuo nebesiskyrė nuo šiuolaikinės. Technologija ir medžiagos kiek pasikeitė, bet iki šiolei geriausios akustinės gitaros laikomos būtent tos, kurios buvo pagamintos 40-siais ir 50-siais metais. Kolekcionieriai šiandien tokiems instrumentams negaili fantastinių pinigų. Martino ar Gibsono tų laikų gitaros dabar kainuoja tiek, kad užtektų puikiam instrumentui ir dar naujam Mersedesui ar BMV...

Kadangi rokenrolas atsirado iš bliuzo, tai ir gitaros rokenrolo pradžioje buvo naudojamos „bliuzinės" - būtent vesternai. Bet, skirtingai nuo bliuzo, rokenrolas yra daugiau estradinis stilius. Jis jau reikalauja ansamblio, mušamųjų, bosinės gitaros ir groti jį priimta elektro instrumentais.

Tokiu būdu, artėjant prie 60-jų, akustinė gitara, kad ir kaip būtų gaila, ėmė palikti sceną. Atlikėjai, grojantys akustine gitara, scenoje pasirodydavo vis rečiau. Pasaulį užkariavo stiprintuvai ir efektai. 60-jų 70-jų akustinė gitara pavirto dainų rašymo instrumentu, kuris būdavo naudojamas namuose ar prie laužo. Tuo tarpu džiazinės gitaros iš viso ėmė trauktis iš rinkos. Vienintelė gitarų rūšis, kuri beveik nenukentėjo - tai klasikinė gitara. Jos turėjo tvirtą rinką - tie, kas grojo klasiką, naudojosi tuo pačiu instrumentu, kuriuo ji paskutinius šimtą metų ir būdavo atliekama. Ir, kaip ne keista, būtent tuo laikotarpiu buvo pagamintos tos klasikinės gitaros, kurios šiandien yra laikomos vienomis geriausių - Ramirez gitaros.

Štai taip nejučia atėjome į 80-sius. Daugelis, ko gero, tuos laikus dar pamena asmeniškai - sunkiojo roko suklestėjimas iš vienos pusės ir elektroninės muzikos iš kitos. Ir vėl gi, akustiniai gitarai šiuose stiliuose nebuvo vietos. Būtent 80-siais susikūrė kolektyvai, kur gitarų nebuvo iš viso - vien tik klavišiniai ir mušamieji.   Bet 80-jų pabaigoje situacija vėl ėmė keistis. Rokas ėmė tilti. Ne numirė, o būtent ėmė tilti - jis tapo tylesnis. Triukšmingasis ėmė užleisti vietą labiau įsisąmonintam rokui, rokui, kuriame mažiau ekstazės, bet už tai daugiau muzikos ir technikos.

Ir štai čia į sceną vėl grįžo akustinė gitara. Tačiau pabuvusi spintuose ir rūsiuose ji kiek pasikeitė J. Atsirado daug įvairiausių hibridų - akustinės gitaros su įmontuotais garso nuėmėjais, tapo labai patogios akustiniam džiazui ir folk-rokui. Arba elektro gitaros su neiloninėmis stygomis, kurios ne tik skambėdavo gana maloniai, bet  dar ir  „nefonavo".

Mūsų laikais akustinės gitaros vėl užkariavo pasaulį. Gal būt žmonės persisotino elektrinio garso gausa ir juos ėmė labiau traukti  gyvas akustinis garsas. O gal mūsų beprotiškame pasaulyje yra tiesiog patogiau tampyti su savimi vieną gitarą, o ne visą rinkinį elektroninių komponentų...

Štai, ko gero, ir visa šiuolaikinės gitaros istorija. Liko tik pridurti, jog daugeliu atvejų pati instrumento konstrukcija nulemia kokio stiliaus muzikai jis bus naudojamas. Pvz., OM - orkestriniai modeliai - paprastai naudojami grojant pirštų technika, o dreadnought braukiant per stygas  visais pirštais. OM instrumentuose labiau subalansuotas garsas, už tai dreadnought - garsiau skamba. Garsui įtaką, be abejo, daro ir medžio rūšis, iš kurio pagaminta gitara, kaip ir būsimas muzikos stilius, kuriuo tais instrumentais bus grojama. Priklausomai nuo medžio rūšies - kai kurie instrumentai geriau skamba studijoje, kai kurie - ant scenos. Tai priklauso ir nuo garso stiprinimo technikos, ir nuo garso pulto tembrų suderinimo. Bet tai jau kita istorija .

Jei sugalvotumėte iš arčiau susipažinti su šiuo iš ties nuostabiu instrumentu, kviečiame į kultūros cento „Vijolina" Gitaros studiją, kur išmoksite akompanavimo, dainavimo, muzikinio rašto pradžiamokslio ir sutiksite būrį bendraminčių. 

Vestuvių planavimo ir renginių organizavimo
kompanijos „Vijolina" prezidentas

Vytas Kokšta
www.vijolina.lt
www.smagiosvestuves.lt