Agnė Jagelavičiūtė: nenusivylusi namų šeimininkė

• 
• 
• 

Agnė Jagelavičiūtė juokauja, kad pusmetį ji gyvena taip, tarsi būtų nėščia moteris. Ji daug ir ilgai miega, eina pasivaikščioti, skaito knygas... Žodžiu, poilsiauja. Bet Agnė tikrai nesilaukia. Tiesiog jos gyvenimo ritmas sulėtėjo, kai paliko televiziją. O į ją Agnė norėtų sugrįžti. Tačiau ne bet kur. „Jei tai būtų pokalbių šou - galėčiau dirbti kiekvieną dieną. Dėl šio darbo galėčiau daug ką paaukoti, nes tai yra siekiamybė", - sakė ji.

Televizoriaus ekrane jūsų nematome jau pusmetį. Sakoma, kad televizija - kaip narkotikas. Nepasiilgote jos?
Tai tas pats, kas paklausti gydytojos, ar ji pasiilgsta ligoninės.  Televizija - darbas, kurį aš moku dirbti. Aišku, pasiilgstu. Bet ne televizijos, o darbo, nes šiaip nedirbti turbūt niekam nepatinka. Nebent veltėdžiams. O aš tokia tikrai nesu. Patingėti yra gerai, bet pabandykite tingėti kokius metus, ir jei jūs esate sveiko proto, pradėsite iš jo kraustytis. Aš esu veiklos žmogus, ir šis nedarbo pusmetis mane pradeda vesti iš proto. Mano ritmas labai sulėtėjo. Jei anksčiau miegodavau keturias valandas per parą, dabar 10 valandų. Atsimiegosiu už visą gyvenimą. Šis pusmetis pasitarnaus mano sveikatai ir jaunystei.

Tai gal tą pusmetį daug keliavote?
Jokių kelionių. Visą laiką buvau kažkokia namisėda. Šį pusmetį buvau viską prigesinusi. Nesinori triukšmingų vakarėlių. Gaila ir kito ryto, ir sveikatos. Nesu davatka ir neketinu tokia būti. Manau, kad viskas užeina bangomis. Pailsi, dirbi, pailsi. Tik jei turėčiau galimybę, dabar mielai „neščiau muilą" iš tos aplinkos, kurioje gyvenu.

Gal jaučiatės nusivylusia namų šeimininke?
Dabar tokia ir esu, bet ne nusivylusi. Aš tam tikra prasme visada buvau namų šeimininkė. Esu pedantiškai tvarkinga,  mėgstu gaminti maistą, ką dažniausiai ir veikia namų šeimininkės. Tik man nepatinka tvarkytis, bet aš kitaip negaliu. Savotiška švaros priklausomybė.

Kaip prasideda jūsų diena?
Tie, kas dešimt metų neturėjo atostogų, ko gero, norėtų mane nužudyti. Prabundu, geriu kavą, ilgai vartausi lovoje. Šiaip net nepatogu apie tai pasakoti. Gėda už tokį tinginiavimą. Dabar net linksmintis nenoriu, nes linksmybių nenusipelnau. Ilsiuosi. Tvarkau kambarius, maudausi, paskaitau knygą. Einu pasivaikščioti. Dabar gyvenu taip, tarsi būčiau nėščia moteris. Bet nesu nėščia.

O norėtumėte turėti vaikų?
Jaučiuosi absoliučiai subrendusi motinystei. Vienareikšmiškai sakau, kad sužinojusi, jog laukiuosi, neišsigąsčiau, nesuabejočiau. Tik va norint vaikus gimdyti reikia tėčio...

Ką dar naujo apie save sužinojote per šį pusmetį?
Supratau, kad nesu karjeristė, nors iki tol maniau, jog esu. Maniau, kad dėl darbo apsiversčiau per galvą. Supratau, kad man kaip oras būtina saviraiška, bet tai neturi nieko bendro su karjera. Dėl darbo neaukočiau asmeninio gyvenimo.

Dabar tikriausiai sulaukiate mažiau dėmesio?
Sąmoningai vengiu dėmesio, bet dabar jo sulaukiu daugiau nei anksčiau. Net per daug. Prasideda „Žiurkių lenktynės", kas pirmas gaus mano interviu. Pradeda nusibosti perdėtas dėmesys. O paskui žmonės mane kaltina, kad visur lendu. Kodėl aš negaliu nueiti pasižiūrėti madų pristatymo? Kuo aš kalta, kad mane fotografuoja ir žurnalai rašo?

Kaip manote, kodėl jumis domisi, nors televizijoje nedirbate?
Gal aš labai graži (juokiasi). Man būtų malonu taip galvoti. Jei rimtai, gal todėl, kad esu gana triukšmingas žmogus. Bet aš nieko negaliu su savimi padaryti. Toks yra mano charakteris. Manau, nesąžininga, kai tau prikiša, kokia tu triukšminga. Aš gi neinu prie tylenio ir jam nesakau, ko tu tyli, kad tu mane nervini. Nors mane tas tikrai nervina.  Kažkodėl hiperaktyvūs žmonės kaltinami, kad jie yra aktyvūs. O niekas nekaltina supertylenių, kad jie yra tylūs. Aišku, nenorėčiau savęs keisti. Kam to reikia? Gal norėčiau būti šiek tiek pakantesnė, bet to išmoksiu su laiku. Jaučiu, kad su metais darausi diplomatiškesnė. Nors pati esu truputėlį atžagari, negaliu pakęsti tikro chamizmo.

Sakėte, kad bijote svajoti, nes svajonės išsipildo. Apie ką dabar svajojate?
Bijau ne svajoti, o neteisingai pagalvoti. Dabar norėčiau užsiimti kokia veikla, bet tai kol kas tik mintys. Esu tarsi baltas, neprirašytas lapas.

Sakėte, kad dabar į bet kokį TV projektą neitumėte. Negalvojate, kad tai palaikys žvaigždiškumu?
Turiu teisę. Bet tai tikrai ne dėl žvaigždiškumo. Kaip ir kiekviename darbe, taip ir televizijoje neprivaloma dirbti orumą žeminančio darbo. O paskutinis TV projektas, kuriame dirbau, manau, žemino mano orumą. Jei sąžiningai, norėčiau vesti pokalbių šou.  Manau, kad šiam žanrui turiu visas reikiamas savybes. Pasižymiu gana greita reakcija. Aišku, reikėtų patobulinti dikciją ir gal išmokti laviruoti, bet manau, kad to eigoje išmokstama.

Ką galvojate apie „Dviračių šou" siužetus, kuriuose Rimantė Valiukaitė kuria jūsų parodiją?  Esate tam pakanti?
Jokių problemų. Tegul sau juokauja. Jei apie mane kalba, vadinasi, esu. Bet jei vieną mėnesį mane rodė dažniau už A. M. Brazauską, nežinau, kas dėlto kaltas. O paskui žmonės sako, kodėl apie mane tiek daug šneka! O šiaip man nereikia jokios reklamos. Aišku, skaudina tie komentarai. Esu normalus žmogus. Tik nevispročio gali neskaudinti ant jo pilamos pamazgos. Bet jei tai sureikšminsi, vadinasi, pralaimėjai.

O ką manote apie prodiuserių kalbas, kad jiems su jumis sunku dirbti. Neva aikštinga žvaigždė ir panašiai?
Pažiūrėkime, koks prodiuseris taip šneka. K. Krivickas. Aš jį gerbiu kaip kūrėją, bet parodykite žmogų, su kuriuo jis sugyvena. Panaši situacija dabar vyksta su Egle Jackaite.  Jei aš atsisakau sakyti tekstą, kuris žeidžia mano orumą - vadinasi, sunku su manimi dirbti, ar ne? O aš manau, kad žmogus, kuris save gerbia, tokio teksto nesakys. Karjeros pradžioje aš labiau ėjau į kompromisus, bet tai sąžininga, nes, kaip ir kiekviename darbe, turi užsidirbti tam tikrų privilegijų, kurių, manau, nusipelniau. Aš kaip bėris ariau pirmus 2-3 metus. Dirbdavome po 20 valandų. Niekada nesakydavome ne. Paskui sąmoningai sulėtinau savo tempą, nes praradau gyvenimo džiaugsmą. Dabar, kai pailsėjau, norėčiau vėl pradėti dirbti, bet jau tikrai ne po 20 valandų. Aš žinau, kad sulauksiu kokio pasiūlymo dirbti televizijoje. Jei būtų pokalbių šou - galėčiau dirbti kiekvieną dieną. Dėl šio darbo galėčiau daug ką paaukoti, nes tai yra siekiamybė.

Kuri pokalbių šou vedėja jums imponuoja?
Be abejonės, pokalbių šou etalonas - Nomeda, turinti visas puikias tam darbui reikalingas savybes. O užsienyje - Oprah Winfrey, kuri yra visų laikų geriausia vedėja. Ji gali prakalbinti bet ką.

O jūs labiau mėgstate šnekėti ar klausyti?
Aiškų, kad šnekėti. Bet kuo toliau, tuo labiau klausausi. Dabar apskritai bendrauju su žmonėmis, kurių labai įdomu klausytis. Supratau, kur yra klausymosi esmė. Jei neleidi kažko pasakyti, vadinasi, neįdomiai šneka. Pažįstu žmonių, kurių klausau išsižiojusi. Darbas televizijoje man padovanojo daug kūrybingų, įdomių draugų, pažįstamų. Tai smagu.

Ką norėtumėte pakalbinti savo pokalbių šou?
Oskarą Koršunovą. Man patinka jo spektakliai, ir šiaip teatras man visada buvo tarsi stebuklas.

O jei jums pasiūlytų suvaidinti?
Nemanau, kad atsirastų žmogus, kuris atsisakytų vaidinti, jei jam pasiūlytų. Nežinau, ar sugebėčiau, nes niekada to nedariau. Bet dramos būrelį lankiau. Kaip ir visi.

Kažkada sakėte, kad jūsų spintoje daugiausia yra juodos, rudos spalvos drabužių. Matyti, kad ir po pusmečio jums patinka šios spalvos. Gal dabar tamsūs drabužiai atspindi jūsų nuotaikas?
Juoda spalva nieko nesako apie mano nuotaiką. Taip rengiuosi gal dėlto, kad esu rėksminga asmenybė. Mane tokia spalva ramina. Turi būti balansas. Jei žviegdama rėkdama vaikščiočiau apsirengusi baltai, geltonai, žaliai, žmonės apskritai nuo manęs išprotėtų.

O rūpinatės savo kūno linijomis? Jums svarbi jūsų išvaizda?
Aišku, kaip ir visi sergu ta pačia populiariausia liga - sveikai maitintis, amžinai mesti svorį. Tai iš tikrųjų tampa visų liga. Aš laikausi dietų, bet pavalgyti, oi, kaip mėgstu. Dažniausiai valgau jūros gėrybių, žuvies. Man artimiausias Viduržiemio jūros regiono maistas. Esu labai linkusi tukti. Žiauriai. Kiekvienas kąsnis eina į kūną. Tenka atsisakyti angliavandenių. Neatsimenu, kada valgiau koldūnų, cepelinų. Atsisakau bulvių, miltinių patiekalų. Šiaip visą gyvenimą buvau stora, o svorį numečiau tik pirmame kurse. Devintoje klasėje svėriau 65 kg, o dabar 55 kg. Bet tada buvau 10 cm žemesnė. Žodžiu, buvo į ką pažiūrėti. Bet niekada neturėjau dėl to problemų. Ir berniukų dėmesio pakako. Buvome keturios storos klasės draugės, bet mūsų niekas storomis nepravardžiuodavo, nes pačios save storomis vadindavome. O dabar paskaitykite internetą - pasirodo, kad aš esu labai stora, nors mano ūgis 165 cm,  o kūno masės indeksas mažesnis nei vidutinis! Aišku, turiu atsižvelgti į visuomenės nuomonę ir valgyti va (rodo į salotas). Bet čia yra nepaprastai skanu (su Agne kalbėjomės salotų kavinėje, - red. past.).

Tai gal tada verta sportuoti?
Tingiu sportuoti. Man gėda, bet manęs jis neužkabina. Bet, garbės žodis, pirksiu abonementą į sporto klubą. Reikia pripažinti vieną - privalu rūpintis savo išvaizda. Kad ir kas sakytų, kad svarbiausia yra vidinis pasaulis, bet turi būti harmonija. Stengtis gerai atrodyti - pagarba kitiems žmonėms. Va mergina sako, kad „jis mane myli ir tokią". Tai kodėl neapdovanoti savo mylimo žmogaus -  tapk dėl jo dar gražesnė. Svarbu, kad manęs neerzintų vaizdas veidrodyje. Ir neerzina.

Sakėte, kad su metais vis gražėjate, kad ideali būsite sulaukusi 30-ies...
Manau, kad kažkiek laiko dar reikia moteriškam žavesiui atsiskleisti. Dabar esu toks bernužėlis tiek išvaizdos, tiek elgesio prasme. Bet aš vis moteriškėju. Reikia apgludinti kampus. O dėl išvaizdos sau priekaištų neturiu.

O ką pasakysite apie gandus, kad jums atlikta riebalų nusiurbimo operacija?
Noriu pabrėžti, kad ne riebalus norėjau siurbti. Mane juokina tie primityvai, kurie taip sako. Trauma suplėšė pilvo riebalinį audinį. Reikėjo operacijos, kad būtų pašalinta ta trauma. Nesuprantu, kodėl mane reikia linčiuoti.

Mėgstate ekstremalius išbandymus. Ką ekstremalaus esate išbandžiusi?
Šokau su parašiutu, išbandžiau ir nardymą po ledu. Lenktyniavau vandens motociklais ir esu laimėjusi Lietuvos čempionatą. Žaviuosi sportiniais motociklais. „Čoperiais". Ne britvomis. Norėčiau turėti motociklą.

Dabar dažniau žiūrite televizorių ar rečiau?
Aš visada žiūrėjau televiziją. Man žiūrėti TV yra manija nuo vaikystės. Dar nenusiavusi batų, o jau  jungiu televizorių. Savo laidų archyvo neturiu, bet laikraščių žurnalų iškarpas apie save renku, nes man įdomu matyti tą virsmą. Tai nuostabiausių nuotraukų albumas. Iškarpų jau susikaupė per kokius penkis pirštus.

Ar įsivaizdavote, kad būsite tokia populiari?
Niekada nesvajojau apie darbą televizijoje. Taip atsitiko. Į realybės šou „Akvariumas" patekau visiškai atsitiktinai. Dabar tokiame šou nedalyvaučiau. Sutikčiau nebent realybės šou iš serijos „Džiunglės". Ten, kur vyksta kova su savimi, aš visada eisiu. O „Akvariumas" buvo žiaurus išlikimo eksperimentas. Mus išrinko labai skirtingus aštuonis žmones.  Izoliavo, iš mūsų atėmė bet kokią veiklą. Mes neturėjome net šratinuko. Ir dar į mus visi žiūrėjo. Tarsi eksperimentas su žiurkėmis. Stebuklas, kad niekas nieko nenužudė, o kad norėjosi, galiu pasakyti, kad tikrai taip.

O kodėl nutiko taip, kad jūs iš to šou išlošėte daugiausia, nors jo ir nelaimėjote?
Mūsų žmonės labai įdomūs. Nenoriu pasakyti, kad jie blogi ar geri. Jiems pasireiškia nuobodybės gynimo sindromas. Jie niekada neleis laimėti išsišokėliui. O paskui jau kažkaip nesinori į nuobodybę žiūrėti, tiesa? Norisi žiūrėti į išsišokėlį, bet prizo jam duoti nenori. Bet aš dėlto nė kiek neišgyvenu. Džiaugiuosi, kad tik sau galiu dėkoti už tai, ką pasiekiau.

L. J.

anonsas.lt

Nuotraukos iš asmeninio A. Jagelavičiūtės albumo