Jurijus Smoriginas: baleto žmonės bijo būti stori

• 
• 
• 

„Vilniaus baleto” meno vadovas, vienas žymiausių Lietuvos choreografų Jurijus SMORIGINAS turėjo šimtus progų palikti Lietuvą ir apsigyventi užsienyje. Bet to jis nepadarė, kuo dabar labai džiaugiasi. Užtat jei ne baletmeisterio profesija, jis seniai būtų palikęs Vilnių ir gyventų savo kaimo sodyboje Dzūkijoje. Jis, žinoma, myli Vilnių. Myli savo profesiją. Bet sodyboje jo laukia kitokia veikla. Jis su malonumu sodina daržoves, augina gėles, įsirengia naują pavėsinę, stato naujus vartelius. Ne todėl, kad lenktyniautų su turtingu kaimynu, kieno tvora gražesnė. „Man tai yra kūryba“, - sakė jis.

Pakvietėte interviu į bandelinę. Esate smaližius?
Aišku. Visi vyrai yra smaližiai. Ne paslaptis, kad vyrai labiausiai mėgsta alų ir tortus. Aš mėgstu šokoladinius, „morenginius“ tortus, o nemėgstu vaisinių, nes man nuo jų rėmuo ėda. O mano žmonai kaip tik patinka vaisiniai.

O tortai, bandelės nekenkia šokėjo formoms? Ar kūno linijos jums yra nesvarbu?
Kai esi jaunas, ko gero, nesvarbu. Aišku, aš nekalbu apie moteris. Joms kūno linijos visada svarbios. O kai esi vyresnis toks kaip aš, penkiasdešimtmetis, susirūpini formomis. Mat ir mažesnės apkrovos, ir tinginys dažniau iškviečia valsą pašokti. Daug darbų, spektaklių. Sau dėmesio mažiausiai lieka. Taip pilvukas ir atsiranda. Juolab kad ir alų mėgstu, ir vyno išgeriu. Esu kaip visi žmonės.

Gal mėgstate gaminti maistą? Koks būtų jūsų firminis patiekalas? Ko gero, jis turėtų būti aštrus. Kaip ir jūsų komentarai.
Aš nemoku gaminti. Užtenka, kad mano sūnus yra virėjas. Jis ir gamina. O be to tuo užsiimti ir laiko nėra, ir nepatinka krapštytis, nors tai irgi kūryba. Man jau kur kas maloniau plauti langus ar tvarkyti kambarius. Man šie darbai yra kūrybiškesni. O maistui aš nesu išrankus. Man skanūs bulviniai patiekalai. Valgau, nors žinau, kad tai daryti nėra sveika. Tiesa, žiemą bandžiau nevalgyti bulvinių patiekalų, nes šiuo metų laiku mes ir taip linkę labiau kaip meškutės tukti. Bet pastebėjau, kad kažkas negerai pasidarė su organizmo energetika, ir aš vėl pradėjau valgyti bulves. Jaunystėje suvalgydavau šešis cepelinus, o dabar vos du. Žinoma, stengiuosi valgyti daugiau daržovių, nes jos suteikia daugiau energijos. Bet nutrūksti tarsi nuo grandinės - vėl prisikerti kokio plokštainio ar blynų. Dėl to savęs tikrai nebaudžiu. Aš išmokau pateisinti tuos paslydimus. Jei prisigėriau, tai sakau sau, kad taip reikėjo. Negali gyventi kaip skautas. Normalu. Esi iš kūno ir kraujo.

O įsižeistumėte, jei jus kas pavadintų storu?
Aišku. Apskritai baleto žmonės bijo būti stori, ir tas sindromas juos lydi visą gyvenimą. Pilvas, galima sakyti, baleto žmonių priešas. Kai tik ‚nuimi apkrovas“ – jis tuoj pat ir išauga. Aš turiu tokį kompleksiuką, bet save vis tiek prižiūriu. Nemalonu, kai ateina choreografas, kuris panašus į paršą. Stengiuosi palaikyti formą. O tai daryti padeda mano kūrybinis darbas.

O moterys, jūsų manymu, privalo rūpintis savo išvaizda?
Aš nemėgstu, kai žmonės gyvena vien tam, kad gražiai atrodytų. Pateisinu nebent tuos, kurie turi gražiai atrodyti, nes toks jų darbas, pavyzdžiui, kino artistai. O kai matau, kaip buržuazinė aukštuomenė pasakoja, kad nusipirko šermuonėlio kailinius ir kaip juos užsikabina ant iškankinto kūno – anoks grožis. Kūnas, kuris išpuoselėtas fizine iškrova, yra negražus. Kūnas turi lieknėti „normalia eigastimi“. Natūraliai. Tam geriausiai tinka šokis. Jis išlavina lankstumą.

O kas formuoja žmogaus grožį? Išvaizda ar vidus?
Baisiausia būna tada, kai susitinki moterį ir galvoji – oi kokia graži... O po kelių minučių galvoji -„O Dieve. Geriau jau būtum neišsižiojusi“. Su metais supratau, kad fizinis grožis optiškai atsiranda truputį vėliau. Maždaug po pusės valandos. Gal čia tik man taip atrodo. Būna, po pusvalandžio pamatai, kad tai reto gražumo žmogus. O būna ir atvirkščiai. Rodos, toks ryškus gražus žmogus, o po pusvalandžio – blankybė. Aš pastebiu, kaip žmogus suderinęs spalvas. Čia ne ta prasme, kad jis stilingai apsirengęs. Pavyzdžiui, jei žmogus daug žino, bet jis nemoka visko sustyguoti, tvarkytis su tomis žiniomis, darbais, tai taip jis ir rengiasi. Spalvų kratinys. Yra žmonių, kurie labai skurdžiai rengiasi, bet jie kažkaip gražiai moka save „nutapyti“. Sukomponuotos spalvos daug pasako apie žmogų. Aš pagal spalvas galiu pasakyti, kad va šitas žmogus yra įdomus. O įdomus žmogus yra gražus.

Vieni šokdami atsipalaiduoja, kiti sportuoja. O kas šokis yra jums?
Man šokis yra kūryba. Aš bijau klausytis gražios muzikos. Negaliu klausytis taip, kaip kiti - atsipalaiduoti, girdėti melodiją, kuri sukelia gražius prisiminimus, visai nesusijusius su ta daina. O aš iš karto pradedu kurti. Mano fantazijoje iš karto atsiranda kažkoks žmogeliukas. Jis kažką pagauna, atsilenkia... Aš kaime niekada neklausau muzikos. Mano didžiausia muzika yra paukščiukų čiulbėjimas, vėjo šuoras. Tai truputį kūrybinė neurozė. Bet aš galiu nuo jos pabėgti. Blogiau kompozitoriams. Juos muzika nuolat persekioja. Jie kuria ir naktį.
Bet ir pagal paukščiukų čiulbėjimą galima kurti choreografiją, pavyzdžiui, spektaklis „Madam Bovari“, „Mano gyvenimas“.

Kuo jūs didžiuojatės?
Melodinga choreografija. Gal būsiu nekuklus, bet kritikai mane įvertina kaip muzikalų choreografą, kas man yra didžiausias įvertinimas. Mano senelis buvo Rusijos Didžiojo teatro smuikininkas. Paskui atvažiavo į Šančius ir čia pasistatė namą. Jis praktiškai kone Aukštųjų Šančių įkūrėjas, kuo aš labai didžiuojuosi.
Apskritai šokio menas – sudėtingas. Reikia ne tik savo kūną pajausti, bet ir žmones, kuriuos mokai šokti. O aš labiau mėgstu tokius žmones, kurie mažiau apdovanoti talentu, bet yra labai darbštūs.

O jūs pats save kokiu laikote?
Nežinau. Žinau, kad aš dirbu pagal pašaukimą. Kaip baleto solistas pradirbau apie 20 metų. Daugiau nei 30 metų esu savo gyvenimą susiejęs su baletu. Ir nepakeičiau profesijos. Tai yra mano profesija, ir aš joje gerai jaučiuosi.

Berniukai paprastai svajoja būti kosmonautais, kareiviais. O jūs?
Žinote, gimsta veršiukas su žvaigždute kaktoje. Aš kaip tas veršiukas su žvaigždute. Gimiau su tokia atžyma, kuri nurodė, kad esu baleto žmogus.

Paprastai draugai dažniausiai nesako tiesos, nes bijo susipykti. O jūs savo draugams sakote aštrią tiesą?
Aš beveik neturiu draugų. Turiu daug kolegų. Geriausias mano draugas yra žmona, su kuria pragyvenau daugiau nei 30 metų, Aš turėjau labai daug draugų, bet visi jie buvo kolegos. O kolegos negali būti draugai. Karjera ir panašiai. Nors kita vertus meluoju, kad neturiu draugų. Mano studijos auklėtiniai, tie patys Evelina su Miša („Aistringi šokiai“ profesionalūs pagalbininkai, - red. past.). Su jais bendrauju kaip su bendraamžiais. Skirtumas tik tas, kad jie mane „jūsina“.

Jūs dažnai pabrėžiate savo metus, nors esate jaunatviškas...
Aš todėl ir esu jaunatviškas, kad žinau, kiek man metų. Nes kai žmonės užmiršta savo amžių, smarkiai pasensta.

Tokiems žmonėms kaip jūs abejingų nėra. Vieni už jūsų aštrius komentarus jus myli, o kiti smerkia ir chamu išvadina. Gal geriau išmokti patylėti?
Kažkodėl kai žmonės eina į parduotuvę pirkti batono, jie nori, kad jis būtų gerai iškeptas ir skanus. Tai kodėl jie nenori matyti kokybiško pasirodymo, spektaklio, šokio? Kai aš matau, kad artistas blogai nugrimuotas, aprengtas ar blogai šoka, kodėl aš turiu nutylėti? Aš pasisakau, nes apie tai nusimanau. O jei nusimanau, vadinasi, mano profesinė pareiga pasakyti tiesą. Aš nieko blogo nedarau. Kiti piktinasi, neva, ką baletmeisteris gali pasakyti apie rūbus! Jis tik apie baletą nusimano. Palaukite! Aš baigiau Leningrado konservatoriją, kurioje vaizduojamąjį meną, teatro istoriją, kostiumo istoriją dėstė geriausi profesoriai. Mes piešdavome, kurdavome kostiumus. Kaip aš galiu sakyti, kad aš nenusimanau apie kostiumą, jei aš nusimanau? Bėda ta, kad žmonės eina į sceną ir nesupranta, kad scenoje jie bus vieni, o į juos žiūrės milijonai. Negalima eiti į sceną, jei tuoj pat apsišlapini. Tokių žiūrovai ir nemėgsta.

Skaitytojai, ko gero, iš karto prisimins tą išpūstą incidentą apie Raimondos eurovizinius rūbus ir jūsų komentarą. Kaip dabar vertinate Raimondos elgesį?
Vaikiškumas. Maža neišprususi mergaitė. Pilna ambicijų. Šalia buvo žmonių, kuriems buvo pravartu, kad ji keltų tokį šaršalą. Aš po to incidento kartu su diksilendu „DixXband“ koncertavome po visą Lietuvą. Ir aš pasiūliau savo vadybininkui pakviesti Raimondą padainuoti kartu. Samas (Raimondos vadybininkas, - red. past.) iš karto sutiko, nors prieš tai mane buvo pasmerkęs. O Raimonda atsisakė. Ji liko vaikiškai ambicinga. Jos balsas labai geras, bet šou scenai reikia lankstumo.

Kažkada Nacionaliniame operos ir baleto teatre surengėte kūrybinį vakarą, pavadinimu „Per du amžius“. Kuriame amžiuje jaučiatės ar jautėtės geriau?
Anie laikai buvo šiltesni, nes didžioji žmonių masė neturėjo pinigų. O dabar vaikšto tuštybės mugės. Matai, kad žmogaus intelekto koeficientas lygus nuliui (na „po blatu“ galėčiau pridėti vienetą), o už lango stovi jo „nulinė“ mašina. Gyventi dabar pavojingiau tuo, kad greitai būsi pažemintas, jei neturi pinigų. Bet kiekviena ožkelė ateis prie savo vežimo. Aš tikrai nepavydžiu pinigų tiems žmonėms. Manau, kad mes visi gausime per galvą. Ir aš gal gausiu už tai, kažkada mamai pamelavau. O šiaip dabartinė Lietuva labai panaši į smetoniškų laikų Lietuvą. Panaši provincialumu. Kai tik atgavome Nepriklausomybę, pradėjome greitai provincialėti.

Jums kaip menininkui nenuobodu tokioje šalyje? Jei galėtumėte išvykti iš Lietuvos ir apsigyventi kur užsienyje, ar taip ir padarytumėte?
Man niekada nenuobodu namuose. Jei man dabar būtų kokie 20 metų, gal ir išvažiuočiau. Bet aš visada turėjau daugybę progų palikti Lietuvą. Nuo 1980-ųjų į užsienį vykdavome gastrolių. Tas svečių šalių pasaulis buvo toks gražus... Nuo 1990-ųjų labai daug dirbau užsienyje. Galėjau ten ir likti. Bet aš visada didžiavausi, kad gyvenu gražioje šalyje, gražiame mieste. Po dviejų mėnesių parlėkdavau pasiruošęs kone žemę išbučiuoti iš to ilgesio. Aš pasiilgdavau ne Lietuvos, o tos vietos, kurioje gyvenu. Ilgiausiai Lietuvoj nebuvau apie pusę metų. Aš džiaugiuosi, kad neišvažiavau, nes viską turiu čia, ką išvažiavusieji turi ten. Gyvenu mieste, kurį myliu, turiu gimtinę, į kurią galiu kada noriu nuvažiuoti. Nuvažiuoju į Šančius, aplankau tas vietas, kur vaikystėje bėgiojau, kur nuo buliaus bėgau. Turiu sodybą, butą, mašiną. Na ir kas, kad ji ne „nulinė“. Svarbu, kad nuvažiuoju ja kur reikia, ir ji nesugenda.

Kokias Vilniaus ar Lietuvos vietas būtinai parodytumėte užsieniečiui?
Išvesčiau vėlai vakare pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Apie 23-24 valandą. Mat Vilnius yra kaip žmogus, kuris dieną būna išėjęs, o naktį grįžta į savo gatves. Aš gyvenu Senamiestyje daugiau nei 30 metų ir mačiau, kaip jis keitėsi. Vidiniame Vokiečių gatvės kiemelyje kadaise stovėjo dvi mašinos. O dabar – savo mašinos neturiu kur pastatyti. Nevežčiau į Trakus, nes jie suklijuoti iš plastmasės. Geriau aš jam parodyčiau Dzūkiją. Parodyčiau labai daug gražios gamtos.

Turite sodybą Dzūkijoje. O galėtumėte visam laikui išsikelti į sodybą ir palikti Vilnių?
Taip! Aš, žinokite, kenčiu. Vis galvoju, na kodėl man Dievas skyrė tokią profesiją. Jei tik galėčiau, tuoj pat išsikelčiau iš Vilniaus į sodybą. Vilniuje mane laiko veikla. Negaliu su bet kuo dirbti. Choreografija – ne kepurė, kurią bet kam gali uždėti. Kažkada Estijoje kūriau spektaklį „Aną Kareniną“. Buvo labai sunku. Tau „skiria“ žmogų, kuris tam vaidmeniui visa netinka. Sako, va - primabalerina, ir ji bus Ana Karenina. O aš matau, kad ji greičiau Mania, o ne Ania.

O ką veiktumėte sodyboje?
Aš kartą gyvenau ten penkis mėnesius. Oi kokius daržus buvau apsodinęs... Pats auginu ir daržovių, ir gėlių. Tik dabar mažiau, nes jau kelinti metai vasarą dirbu. Ir dabar vasarą porai mėnesių vyksiu į Klaipėdą, kur statysiu baleto spektaklį „Kruvinas vestuves“ pagal Astoro Piazzolo muziką. Tai į sodybą tik priebėgomis atvažinėsiu. Tuomet tenka žmones samdyti, kad reikiamus darbus nudirbtų, kai pats nespėju. Mano žmona kitokia. Ji atvažiuoja į sodybą ir ilsisi. Aš jai sakau, ka tu veiki. Einam ką nors dirbti. O ji man sako - tu ir eik. Ji sėdi ir sau skaito knygą. O aš turiu pakalti, paremontuoti, kokią naują tvorelę pastatyti. Ne todėl, kad lenktyniauju su kaimynu, kurio tvora bus geresnė. Man tai yra kūryba. Pats auginu gėles. Kieme didžiausios klombos. Šią vasarą pavėsinę pasistačiau. Daug sveikatos reikia padėti, norint aptvarkyti tokį plotą. Kaip miesto žmogui, 30 arų labai daug. Va kai labiau atšils, su „Aistringų šokių“ dalyviais važiuosim pas mane baliavoti.

Ką naujo apie save, savo darbą sužinojote kurdamas „Aistringus šokius“?
Man tai yra eilinis spektaklis, ir aš prieš kiekvieną spektaklį bijau, kad ko nors nepadarysiu, ko nors nesugebėsiu. Negalvojau, kad bus taip sunku. Reikia dirbti su žmonėmis, kurie nėra šokę. Na gal vienas kitas yra „pasistumdęs“. Bet turiu pasakyti, kad švarus lapas yra turtingesnis, nei prirašytas. Nes prirašytą sunku ištaisyti. Geriau pasistūmėja tie, kurie visiškai nėra šokę. Mano projekto tikslas parodyti, kad žmonės va tokius šokius turėtų matyti šou kultūros scenose. Amerikoje visai kitaip. Ar teko matyti, kaip Madona su savo kordebaletu dirba. O... Kokie piruetai, žingsniai, kokie sukiniai... Aukštas pilotažas. Tiesiog stebuklas. O kantrybė mano profesijos žmonėms labai reikalinga. Nemanykite, kad profesionalai visko labai greitai išmoksta.

Peržiūrite laidų įrašus? Norisi į save pažiūrėti ir įvertinti savo pasisakymus?
Oi ne. Į save ne. Man tik įdomu pažiūrėti, kaip šokius nufilmavo, kad būtų aišku, apie ką vienas ar kitas šokis. Juk kuriu mažas istorijas. Aš niekada savęs nemėgau. Nei ekrane, nei fotografijoje. Aš jaunas buvau ilgais garbanotais plaukais. O aš norėjau tiesių. Mano klasioko plaukai buvo tiesūs tiesūs. Mano brolis yra aukštas. Apie 1.90 ūgio, o aš žemesnis. Graužiausi, kodėl aš nesu aukštas. O dabar aš nieko nenoriu. Save priimu tokį, koks esu. Didžiausia vertybė, kad Dievas tave sukūrė tokį ir ne kitokį.

L. J.
anonsas.lt