Vytautas Šapranauskas: „Mėgstu atokiai sėdėti ir stebėti gyvenimą“

• 
• 
• 

Šnekamės beveik dvi valandas, vis dar nesinori baigti įdomaus pokalbio. Gal paklausti „Kaip jūs tapote aktoriumi“? Žinau, kaip jis nemėgsta šito klausimo. Po jo žurnalistui visada parodo į duris. Aktorius Vytautas Šapranauskas – puikus pašnekovas ne tik žurnalistui, bet ir šiaip įdomių paprastų pokalbių ištroškusiam žmogui. Su aktoriumi galima kalbėtis iki ryto. Paprastai. Netuščiažodžiaujant. Ir tik prie arbatos. Jokio alkoholio. Beje, be alkoholio V.Šapranauskas turi išbūti dar 8 mėnesius. Susilažinęs iš kelionės į Taitį. O norisi ten, nes yra toli. Taitis - labiausiai nuo Lietuvos nutolęs taškas. Tuo aktorius jau pasidomėjo.

Jei pasakysiu, kad žurnalistai jus bijo kalbinti...
Ir labai gerai, kad bijo. Jų klausimai paprastai yra visada tie patys. Atsakymus galima pasiskaityti bet kokiame laikraštyje. O per 30 metų, manau, yra pakankamai apie mane parašyta. Tai nurašo, paklausia, ar galima spausdinti. Pasakau, galima. Ir spausdina.

(Pilstydamas raudoną arbatą) Mano rankos dreba. Nekreipkite dėmesio. Aš ką tik po masažo. Masažuotoja taip mane išminkė... Galėčiau jus kuo nors pavaišinti. Bet neseniai iš kelionės grįžęs, tai nieko neturiu namuose. Nebent alyvuogių pasiūlyčiau. Buvau Peterburge. Ten buvo kino bandymai. Nieko daugiau negaliu kalbėti. Ką gali šnekėti, kai nežinai rezultato.

Tai naminio maisto jums retai tenka paragauti?
Oi seniai valgiau. Nebent pats pasigaminu. Ant greičio. Savo firminių patiekalų daug turiu. Pavyzdžiui, spageti su sepijomis, tigrinėmis krevetėmis ir įvairiais padažais. Labai mėgstu grikius ir morkų sultis. Apskritai labai mėgstu grikius. Valgau ir grikių košę. Dar ir kaip valgau. O šiaip virtuvėje eksperimentuoju. Kas užeina ant seilės.

Sklinda gandai, kad nepasirodysite „Puikiajame šou“...
Nesąmonė. Man pirmadienį, antradienį filmavimai.

O kokią didžiausią nesąmonę yra apie jus parašę?
Tai žinokite, kad aš nelabai skaitau, ką rašo. Man dažniausiai paskambina draugai ir pasako, kas kur apie mane parašyta. Tai jie paklausia: „Čia teisybė?“. Sakau: „Ne“. „Aaa. Tada aišku“. Kur tik pyrsteli apie mane, jie visada paskambina paklausti, ar tai tiesa.

Žinau, kad nemėgstate žmonių, kurie greitai pradeda jus „tujinti“. Tai tiesa?
Ne. Čia priklauso nuo situacijos. Kai prie parduotuvės tave pamato chronius ir iškart (su intonacija): „Oooo. Klausyk. Tave per televizorių mačiau. Duok penkis litus“. Tai aš jam sakau: „Jei turi televizorių, vadinasi, penkis litus dar gali susikrapštyti“. Man negaila tų penkių litų, bet aš geriau juos bobutei atiduosiu negu chroniui. Arba jei aš matau, kad žmogui bloga, kad jis numirs – tada duosiu. Šiaip man patinka, kai visi man sako „Tu“. Netgi žurnalistai. Kartais su draugais iš „durnumo“ mes kreipiamės vienas į kitą jūs. Bet čia pokštas.

O jūs gyvenate visai šalia kino teatro. Kai bažnyčia arti, Dievas toli. Tai ir jums su kino teatru panašiai?
Tai už sienos. Paskutinį kartą buvau „Svetimi žmonės“ prezentacijoje. Čia neseniai. O kad kino filmą žiūrėčiau, tai mane dukra buvo nusitempusi į ,duok Dieve nesumeluoti, – „Karibų jūros piratus“. Pabrėžiu, kad nusitempė. Šiaip aš nevaikštau į kiną. Kam eiti, jei va pas mane filmotekoje apie 700 filmų. Galiu ką noriu ir kada noriu žiūrėti.

Kokius filmus dažniausiai žiūrite? Tikriausiai su mylimais aktoriais Roberto de Niro, Al Pacino...
Al Pacino man, beje, nelabai patinka. Patinka Mattas Damonas, Andy Garcia.
Filmus perku pagal režisierius. Man patinka Woodie Alleno, Martino Scorseses, Paulo Verhoeveno filmai. Meluočiau, jei sakyčiau, kad labai mėgstu Michelangelo Antonionio, Bernardo Bertoluci filmus. Man patinka rusų filmai. Balabanovas. N. Michalkovas yra čia viršūnė. Nemačiau, ko gero, tik „12“ O šiaip man patinka praktiškai visi jo filmai. Nepatinka „Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų“. Nepatinka, nes ten vaidina S. Šakurovas, o jis man kaip aktorius nepatinka. Šiaip tikrai geras filmas. Na... Kiekvienas su savais tarakonais.

O kodėl yra mažai kino filmų, kuriuose vaidintumėte jūs?
Tai kad manęs nekviečia. Nežinau, kodėl.

Jei būtumėte gimęs Holivude, pats de Niro jums galėtų tapšnoti jums per petį...
Man labai nepatinka tariamoji nuosaka. Jei būčiau gimęs, aš būčiau buvęs. Yra taip kaip yra, ir aš nieko pakeisti negaliu.

Tai paskutinis filmas su jumis – „Vilniaus getas“. Čia jūs suvaidinote žydą siuvėją. Kaip įvertintumėte savo vaidmenį? Galėtumėte pasakyti, kad suvaidinote puikiai?

Baikite. Išprotėjote? Kuris normalus žmogus gali apie save pasakyti, kad yra genijus. Ten labai daug ką galima taisyti. Gaila scenų, kurios, mano galva, buvo įdomios ir buvo iškirptos. Man tas filmas labiau edukacinis. Vidurinės mokyklos mokiniams. Ir girtis, kad Izraelyje jis laimėjo kažkokį prizą, aš labai skeptiškai ir šaltai į tai žiūriu.

Niekas nepasiūlė patyrinėti savo šaknų – gal turite žydiško kraujo?
Mano tolimi tolimi tolimi protėviai yra iš Ganos Afrikoje. Rusijoje netgi buvo kažkoks Šapranauskų kaimas. Sibiro gilumoje, prie Lenos. Yra šaknų iš Gruzijos. O šiaip esu grynakraujis lietuvis.

Naujame TV seriale „Moterys meluoja geriau“ jūs vaidinate „gerietį“ advokatą Paulių. Paprastai vaidinate „blogiukus“. Kodėl pagaliau sutikote imtis tokio vaidmens?
Čia tik rašo, kad aš vaidinu „gerietį“. Nežinau, ar jis bus „gerietis“. Aš padarysiu viską, kad jis būtų „blogietis“. Advokatas automatiškai negali būti geras. Advokato profesija yra ginti bet kokią padugnę. Ir vadinas, jis turi įsijausti į to žmogaus kailį ir pasakyti, kad jis nekaltas.

Tai galite paveikti režisierių?
Serialas yra toks dalykas, kuris kuriamas greitai. Žodžius galima sakyti vienus. Tik viskas priklauso nuo to, kaip juos pasakysi. Intonacija, mimika yra labai svarbu.

Kelintas TV serialas jums yra „Moterys meluoja geriau“?
Nepriklausomoje Lietuvoje tai antras serialas, kuriame filmuojuosi. Pirmas buvo „Lietuviškas tranzitas.“ Bet jame vaidinau epizodinį vaidmenį. Sovietmečiu buvo daug serialų, spektaklių. Šiaip serialuose pageidautina vaidinti greitai ir gerai, ko niekada nebūna. Būna arba greitai, arba gerai. Tai sugeba daryti N. Michalkovas. Greitai ir gerai, todėl, kad jis nuo pat pradžių žino, ko jis nori.

O jūs be jokių dvejonių sutikote vaidinti seriale?
Tai aišku. Žinote, ateina laikas, kai tau jau 50 metų ir kai tu paprasčiausiai gali būti niekam nereikalingas.

Nejaugi? Tik ne jūs...
Baikite. Nepakeičiamų žmonių nėra. Yra tik nepakeisti.

O kaip vertinate vaidmenį K. Smorigino spektaklyje „Vilnius-Dakaras“, kuris vyks „Domino“ teatre, Vilniuje?
Tai ten yra teatras. O teatras yra siela, o televizija – pinigai.

Tai jei jus dabar dažniau matome TV ekrane nei teatre, galima sakyti, kad dabar „kalate“ pinigus?
Aš turiu šeimą, du vaikus. Juos reikia išmaitinti, išmokslinti, suteikti išsilavinimą. Ir aš mėgstu duoną ne tik su sviestu, bet ir su ikra. Kam man kiekvieną dieną valgyti vienus ryžius, jei aš juos galiu kuo nors paskaninti. Vieni ryžiai yra neskanūs.

O kuo juos skaninate?
Daug kuo. Krevetėmis. O krevetės šiais laikais ir nemažai kainuoja. O iš aktoriaus atlyginimo nepragyvensi. Teatre aš vaidinu viename spektaklyje. R.Tumino „Trys seserys“. Bet čia yra sielai. Aš net honoraro neimu. Vaidinu už dyką. Sakau, geriau tegul vaikų fondui būna.

Paprastai tokie spektakliai kaip „Vilnius – Dakaras“ vadinami „pop teatru“. Ką jūs apie tai manote?
Tokie spektakliai vadinami “angažmentu“. „Urvinis žmogus“ irgi priklauso tam. Tai puikiausias spektaklis.

O jei jums pasiūlytų suvaidinti urvinį žmogų?
Aš pažiūrėjau ir supratau, kad geriau už Dainių Kazlauską jo niekas nesuvaidins. O jei negali padaryti geriau – geriau nereikia.

„Vilnius- Dakaras“ režisierius Kostas Smoriginas apie spektaklį pasakė, kad kai vyras ir moteris susitinka, prasideda komedija. Sutinkate?
Ne visai norėčiau su tuo sutikti. Man patiko vieno straipsnio pavadinimas, neva jei vaidini kartu, vadinasi, ir gyveni kartu. Tai dabar sklando kalbos, kad gyvenu su Inga Jankauskaite. Na, praktiškai tuose žodžiuose yra daug prasmės. Jei kartu vaidini, tai tam tikrą laiko tarpą tu praleidi kartu. Galima sakyti, kad gyveni. Bet straipsnis kitas mintis perša.

Na aš jus lyg ir vieną radau. Nebent paslėpėte?
Aš čia daugiau nieko nematau.

Esate pasakęs, kad vyras gali būti ištikimas vienai moteriai, jei moteris yra tokia, kuriai verta būti ištikimam.
O! Jūs mane cituosite? Fantastika! Tai aš jau klasikas. Ne verta, o kuriai norisi būti ištikimam.

Ar įmanoma šiais laikais išsaugoti ištikimybę?
Įmanoma. Tik reikia susirasti tokią moterį. O tai gali būti labai retai ir visai atsitiktinai. Bet tokių ištikimų porų nepažįstu.

O jūs už tai, kad geriau pameluoti nei sakyti tiesą?
Apie tai, manau, yra serialas „Moterys meluoja geriau“. Reikia nebūtinai meluoti, reikia nesakyti tiesos. Nutylėti. Yra geniali M.Žvaneckio frazė, kurią ne kartą kartoju. „Visą gyvenimą ji sakys, kad jus myli, jūs tikėsite ir nesužinosite tiesos bei nugyvensite laimingai“. Su tuo sutinku, bet ne visada tos taisyklės pavyksta laikytis.

(Čia atsiprašo už slogą)

Mane išpumpavo negyvos jūros vandeniu, ištepė aliejais ir aš neatsargiai išėjau į lauką parūkyti.

O kokius vaidmenis dabar tenka kurti, kokie yra jūsų darbai?
Serialas, „Puikusis šou“ ir „Vilnius – Dakaras“. Ir dar projektas „Mergišiai“.

Nebijote, kad prilips mergišiaus etiketė?
Oi nebijau. Netgi malonu. Tokiame amžiuje tave dar vadina mergišiumi. Tai medus sielai.

Esate prikrėtęs nemažai šposų, pvz., Suomijoje, oro uoste, atsigulėte ant aparato, kur tikrinamas bagažas. Tiesa?
Mes tada su dailininku Vytautu Narbutu keliavome. Va jo paveikslas kabo (rodo į paveikslą ant sienos, - red. past.). Kelias iki Suomijos gi tolimas. Prisigėrėme ir tingėjome eiti pro muitinę, kad mus patikrintų. Tai pasidėjome lagaminus, atsigulėme ir kartu su jais nuvažiavome. Suomiai išsprogdino akis ir sakė, kad tokio varianto dar nebuvo. Aišku, kad viskas gerai baigėsi. Kaip galėjo blogai baigtis, jei mato tik kaulus, ir jokių pistoletų ar panašiai. Tai buvo prieš kokius 17 metų.

Iš ankstesnių jūsų interviu susidaro įspūdis, kad esate ne šio amžiaus žmogus. Pasigendate tų laikų, kai teatras buvo tarsi šventovė?
Aš atėjau į teatrą tada, kai jis jau nebuvo šventovė. Jau nebuvo tie laikai, kai aktorius eidamas per sceną nusiimdavo batus, paltą. Nenorėčiau, kad taip būtų. Laikai keičiasi.

O norėtumėte, kad žiūrovai eitų į teatrą ne su džinsiukais, pasipuošę...
Va to aš norėčiau. Moterys su vakarinėm suknelėm, vyrai – kostiumais. Operos ir baleto teatras dar išsaugo tą tradiciją. Bet ir tai jau ten eina su džinsiukais. Nejau jaunas žmogus negali užsidėti kostiumo, peteliškės ir ateiti į teatrą. Kas trukdo? Žmonių mentalitetas keičiasi. Teatras tapo kaip fabrikas. Kasdienė produkcija.

O kada jūs paskutinį kartą buvot teatre?
Paskutinį kartą žiūrėjau „Tris seseris“, nes man reikėjo įsijausti į spektaklį. Nemanau, kad O.Koršunovas gali mane kuo nustebinti. Žinau jo stilistiką. Atsimenu E.Nekrošių spektaklį. Paskutinį kartą žiūrėjau jo „Makbetą“.

Jus, aišku, sunku kuo nustebinti. Ar buvo koks spektaklis, kuris jus nustebino?
Tai ir yra „Krokodilų gatvė“. Fantasmagorija yra scenoje tai, ką tu matai. Tu manei, kad tai neįmanoma, o pasirodo – įmanoma. Kai aš pirmajame „Life“ festivalyje pamačiau šį spektaklį, man norėjosi išeiti iš teatro. Apskritai keisti profesiją. Man dažnai taip būna, todėl aš retai einu į gerus spektaklius.

Tik nesakykite, kad susimąstote, kad esate ne savose šlepetėse?
Nesusimąstau, bet būna pikta, kai matai, kad vieni žmonės gali, o kodėl mes negalime taip padaryti.
Žmogaus galimybės yra neribotos. Paprasčiausiai reikia, kad į vieną vietą sueitų geras režisierius, geri aktoriai, geras dailininkas ir geras kompozitorius. Ir tada gaunasi ta visuma. Va žiūriu N.Michalkovo filmus po 30 kartų. Ir nenusibosta. Dažniausiai žiūriu „Meilės vergė“ ir „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui“.

Tai juos pasiūlytumėte ir kitiems pasižiūrėti?
Pirmiausiai reikia pabendrauti su tuo žmogumi penkias minutes, o tada jau žinai - siūlyti jam tuos filmus žiūrėti ar ne. Reikia į veidą pasižiūrėti pirmiausia. Aš apie žmogų susidarau nuomonę per penkias minutes. O kartais ir mažiau.

(Kaip tik pradeda rodyti naujametinį žiburėlį su V.Šapranausku, - aut. past.)
Šito mes tikrai nežiūrėsime (ir visai išjungia televizorių - aut. past.). Aš niekada nežiūriu savo laidų.

Jei paklausiu apie jūsų trūkumus?
Sakoma, kad jaunystė yra toks trūkumas, kuris greitai praeina. Na man jau tas trūkumas praėjęs. Dabar turi ateiti kažkokia ramybė. Tuoj bus 50 metų. Balandžio 19-ą.

Kiek jums reiškia tokios apvalios datos ir apskritai gimtadieniai?
Nieko nereiškia. Paprasčiausiai reikės daryti balių ir kviestis draugus. Reikės. O kur dingsi. Nors tiesą pasakius, norėčiau per gimtadienį dingti, kad niekas manęs nerastų. Išjungti telefoną ir atšvęsti su dviem trim draugais. Bet nepavyks. Daug darbų. Negaliu išvažiuoti.

O kur norėtumėte išvažiuoti?
Į Taitį. Kur toli.

Bet yra tolimesnių taškų. Pavyzdžiui, Naujoji Zelandija...
Nea. Taitis yra toliau už Naująją Zelandiją. Žymiai toliau. Aš jau labai tuo domėjausi. Taitis yra tarp Velykų salų ir N.Zelandijos. Ten bene tolimiausias taškas. Gogenas mėgo šį kraštą (prancūzų dailininkas Paulis Gauguinas, - red. past.).

O kada jūsų laukia atostogos?
Kitas klausimas.

Gerai. Tuomet paklausiu, ar vasario 14-oji jums yra šventė.
Kažkas vakar per televizorių pasakė, kam aš pritariu, kad vasario 14-oji yra visiška nesąmonė, nes vasario 14-oji turėtų būti kasdien. Aš tai tą dieną pavadinčiau pornografine švente. Toks gėjų paradas Berlyne, kur viskas leidžiama. Paleistuvystės šventė. Aš tau padovanojau gėlytę, tai mes su tavimi dabar galime eiti miegoti. Vasario 14-ą dieną viskas galima. Kiekvieną dieną viskas galima. Tik reikia susitarti. Du žmonės turi susitarti. Nes kitaip gaunasi vienas kito prievartavimas.

(Dar kartą atsiprašo dėl varvančios nosies)
Sloga nesibaigia. Gal per filmavimą persišaldžiau?

Tai teks arbatos su medumi gerti.
Nei gersiu, nei ką. Liga turi savaime praeiti.

Arba 50 gramų...
Ne. Kol kas negeriu.

Tai gal susilažinęs iki šiol esat, kad kažkiek laiko negersite?
Esu. Iki šiol. Liko 8 mėnesiai.

O kiek pavyko išsilaikyti?
Keturis mėnesius.

O dėl ko verta?
Kelionės į Taitį.

O susilažintumėte dėl rūkymo? Nerūkytumėte?
Ne. Rūkyti man skanu yra. Kai žmogus geria, jam būna bloga. Aš nemoku gerti mažais kiekiais. Arba gerti, arba negerti. Aš negaliu atsisėsti ir 50 gramų taurelę gurkšnoti ir pašnekėti. Aš turiu gerti ir man turi pasidaryti gera, linksma. Turi būti kažkoks kuražas. Man nereikia jokių progų gerti.
Jokių nereikia. Progą galima susikurti čia pat vietoje. O dėl gėrimo susilažinau sau, o ne kažkam. Supranti, kad organizmui reikia duoti pailsėti.

Tai jūs nė 20 gramų negalite dabar išgerti?
Kodėl? Galiu pasislėpęs čia ir 20 gramų išgerti, bet man nuo to nėra jokio džiaugsmo.

O prisipažinsite, jei neišlaikysite ir išgersite?
Manau, kad taip.

Tai jums dabar reikia vengti vakarėlių..
Oi. Žinokite, per vakarėlius aš negeriu nė lašo. Sunkiausia išsilaikyti be alkoholio, kai nėra darbo. Darbo dabar daug, tai man paprasta.

O dėl ko dar nesilažintumėte? Aišku, išskyrus rūkymą?
Dėl to, kad nebūsiu su moterimi. Metams celibatas? Nesąmonė! Juk pagaliau vyro fiziologija to neleidžia.

O jei už tai kas pasiūlytų jums milijoną? Gal verta?
Na man kol kas milijono dar niekas nepasiūlė. Bet jei pasiūlytų (pauzė) – nesilažinčiau.

Kokių dar silpnybių turite be rūkymo ir lažinimosi?
Gurmaniškai gerti taurius gėrimus: sambuką, absentą pagal visas taisykles. Turiu silpnybę žvejybai. Man patinka gaudyti, kai kimba. Kai nekimba, nepatinka gaudyti. Reikia žinoti vietas, kur kimba.

Kada paskutinį kartą žvejojote?
Duok Dieve man atmintį. Paskutinį kartą žvejojau prieš du metus Floridoje. Nėra laiko. Meluoju. Anksčiau. Bet tai buvo ne žvejyba. Kai nuvažiuoji į tvenkinius ir gaudai namines žuvis.

Paprastai po žodžiu žvejyba slepiasi vyrų išgertuvės. Susirenka vyrai „žvejai“ ir „pila“...
Čia ne žvejyba. Aš mėgstu žvejoti vienas. Kai sueina tokių „žvejų“ kompanija, tada reikia imti ne meškeres, o daug degtinės. Tada užmeti bet kaip meškerę ir gaudai žuvį. Ir gaunasi taip (su intonacija): „Ooo! Žiūrėk! Užkibo! O ... Nuėjo. Ai tiek to. Pilk!“. Aišku, ir aš tokių žvejybų turėjau. Bet greitai supratau, kad tai ne žvejyba. Aš suprantu žvejybą, kai sėdžiu valtyje ir ežero viduryje mėtau sau spiningėlį.

Kelių kilogramų žuvis esate pagavęs?
8 kilogramų lydeką, 3 kilogramų lyną. O Floridoje, kur žvejojau, ten neskaičiuoju. Ten gaudžiau žuvis, kurios virš 6-8 kilogramų sveria. Esu pagavęs ryklį. Na kaip E.Hemingvėjus marlino aš nesu pagavęs ir, jaučiu, nepagausiu, nes tai praktiškai nepagaunama žuvis. Aišku, kad norėčiau pagauti.

Kokį nesąmoningiausią gandą apie save girdėjote?
Kad esu gėjus. Buvo tokios kalbos. Nežinau, iš kur kilusios. Gal dėl „Šapro šou“ personažo Šarūno. Buvo toks kirpėjas. Nors man labai patinka vaidinti gėjus. Labai lengva. Nereikia ieškoti jokių pavyzdžių. Žiūri į žmogų, ir matai, kuris gėjus, o kuris ne.

O skaudžiai reaguojate į visokias apkalbas?
Absoliučiai nereaguoju. Pasaulis gandais sklidinas (rusiškai). Rusų liaudies patarlė. Visokios nesąmonės. Mes matėm jį su ta, o paskui mes jį matėm su ana, bet pasirodo, kad jis gyvena su kita, bet mums atrodo, kad jis dabar gyvena su šita. Nu man dzin.

Šiandien daug darbų turėjote? (Susitikome vasario 16 –ąją).
Buvo vienas darbas ir masažas. Na masažas praktiškai buvo darbas. Jaučiuos, kaip apdujęs.

Tai galite masažą naudoti vietoje alkoholio..
Praktiškai taip. Bet aha. 50 gramų arčiau nei masažas. Nu kas čia yra? Niagaros krioklys prasidėjo! (apie slogą).

Sakėte, kad bijote skausmo. Esate susilaužęs ranką?
Oi geriau paklauskite, ko aš nesusilaužęs. (Apsižiūrinėja kokią pusę minutės, - red. past.). Na turbūt nėra kūno vietos, kurios nebūčiau susilaužęs. Buvau kadaise sportininkas. Lengvaatletis. Visi meniskai išoperuoti. Ai. Kojos dar nebuvo lūžę. Buvau trišuolininkas ir užsiiminėjau šuoliu į aukštį. Kaip mes juokaudavom yra šuolis į aukštį ir šuolis į plotį. Dabar nebent dartais galiu žaisti. Apskritai nemėgstu ekstremalaus sporto. Slidinėjimo, krepšinio, futbolo...

O kodėl krepšinis ekstremalus sportas?
O jūs galvojate ne? Va užšoktų ant kojos koks 3 metrų juodaodis ir pažiūrėtumėte. Pažiūrėkite į krepšininkus. Jie gi visi sunkiai vaikšto. Aš šiaip ir žaidžiau krepšinį už „Konservatorijos“ (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos“, - red. past.) rinktinę. Jaunystėje negalvoji apie traumas.

O žiūrite krepšinį? Už kokią komandą sergate?
Aš kai žiūriu krepšinį – labai nervuojuos. Nesvarbu, kuri lietuviška komanda žaidžia. Ar „Lietuvos rytas“, ar Kauno „Žalgiris“. Negaliu žiūrėti. Išjungiu, nes nervuojuos. Galvoju, kodėl aš turiu nervuotis?! Yra kitų TV kanalų. Mėgstu žiūrėti tenisą, snukerį, bet jų nežaidžiu. Aš vaikštau į sporto klubą. Kai ateina penkiasdešimt metų, kažką reikia daryti su savo kūnu. Prieš Naujuosius metus filmuodamasis vaizdo klipe susilaužiau ranką. Tai tris mėnesius negalėjau eiti į sporto klubą. Priaugau 5 kilogramus. Tai eisiu, kai turėsiu laiko.

Jums svarbus jūsų svoris?
Man svarbu ne svoris, o formos. Nesinori susirgti veidrodine liga. Tai tokia liga, kai per pilvą nematai daikto, su kuriuo reikia nusišlapinti. Kai jį gali tik su veidrodžiu pamatyti. Kol kas tos ligos nebijau. Ir tikiuosi, nebus jos. Nors ir sporto nereikia. Filmavimasis studijoje 8 valandas pakeičia 4 valandas treniruočių sporto klube. Nervai atima daugiau svorio nei treniruotės. Šiaip aš tingiu eiti į sporto klubą. Į jį einu tada, kai pajuntu (čiupinėja apie liemenį), kad aha, aha.. Jau reikia eiti. Padirbėji, pamatai, kad nukrito porą kilogramų ir užtenka. Kasdien nueiti po valandą pasportuoti – labai gerai. Bet nelabai pavyksta.

O matote, kuri moteris sportuoja?
Aš matau, kuri moteris yra graži, o kuri – ne. Muskulingos (apie kultūristes, - red. past.) moterys man yra atgrasu. Neestetiška. Man graži moteris yra Sharon Stone, kuriai yra 49 metai. Michelle Pfeiffer. Bet aš jų gyvų nemačiau. Ekrane yra vienaip, o gal realybėje kitaip.

O ką jūs manote apie tai, kad vaidinti kine, spektaklyje gali žmogus iš gatvės?
Praktiškai visi Fellinio (režisierius Federico Fellini, - red. past.) personažai yra iš gatvės. Išskyrus profesionalius aktorius Marcello Mastroianni ir dar kelis. Režisierius turi būti genijus, kad jis žmoguje pamatytų tai ir jį pastatytų taip, kad jis atrodytų kaip aktorius.

O Lietuvoje yra tokių režisierių?
Šarūnas Bartas. Pasaulio vandenyne yra lašas. Šiaip Lietuvoj dabar madinga imti žmones iš gatvės ir statyti su jais spektaklius. Aktorius turi būti aktorius. Tam yra mokslai. Tam ir yra aktorystė. Tu žinai, kur stovi kamera, kaip žiūrėti... Neprofesionalų galima pririnkti va. Trys milijonai. Su puse.

Kaip draugai jus vertina tokį, koks esate ekrane?
Normaliai. Jie žino, koks aš gyvenime. O koks esu, priklauso nuo situacijos. Šiaip gyvenime aš labai ramus. Ypač kompanijose. Aš mėgstu sėdėti šone ir stebėti gyvenimą. Kaip Raineris Maria Rilke.

O ką įdomaus matote?
Matau medžiagą savo profesijai. O ko daugiau reikia. Yra visokių bepročių, kuriuos galima panaudoti savo personažui.

Gerietį kada nors suvaidinsite? Tikrą. Ne advokatą iš serialo?
Gal. Jei sulauksiu 80-ies metų ir man suskystės protas ir jau tapsiu vaiku. Vaikai niekada negimsta blogi.

Kodėl tokių vaidmenų vengiate? Jie neįdomūs?
Kiekvienas „gerietis“, pažiūrėkite statistiką, paaiškėja, kad yra maniakas. O sako, jis toks geras žmogus buvo. Kiekviename gerame žmoguje yra demonas. Ir atvirkščiai. Aš labai geras žmogus. Viskas viename. Tragedija ir komedija visada šalia.

L. J.
anonsas.lt
TV3 archyvo nuotraukos