Kelionė į Kirgiziją

Kirgizija didele dalimi yra kalnų kraštas. Beveik visą jos teritoriją užima Tian Šanio kalnynas. Čia galima atvažiuoti paprastai poilsinei kalnų - kulinarinei kelionei, galima padaryti sudėtingą kalnų kelionę. Susigundėme visai nauju, tačiau pasaulyje vis labiau populiarėjančiu integracijos į vietinę socialinę aplinką kelionės tipu. Paprasčiau tariant gyvenome vietinėse šeimose kaip jie ir bandėme vietinių pamėgtus potyrius, pomėgius ir maistą. Tokios kelionės Kirgizijoje neįmanoma suorganizuoti neturint vietinio itin gerbiamo asmens priežiūros. Kelionė buvo su riboto ekstremalumo kalnų aplankymu. Grupė susidarė iš kalnų patirties neturinčių paauglių ir į penktą dešimtį kopiančių jų tėvų. Tėvai, nors ir su kalnų patirtimi, tačiau jau ne su ta sveikata kaip antrame - trečiame dešimtmetyje kopiant į kalnus su 30+ sveriančia kuprine. Pasirinktas paprastesnis variantas kai kopiama gana sudėtingu maršrutu, tačiau pagrindinius daiktus neša arkliai. Kalnų programa gana trumpa, pakankama įvertinti ištvermę skiriant dar laiko  aplankyti Kirgizijos žymias vietas bei bendraujant vietiniame sociume.

Ši kelionė skirta pretenzijų neturintiems ir emocinių, gero bendravimo pasiilgusiems keliautojams. Galiu drąsiai teigti, kad kelionių agentūrai tokios kelionės paruošti už mūsų kainą neįmanoma. Nusimato apie 1 - 2  panašios kelionės per metus nedidelėms, iki 15 žmonių grupėms. Kreiptis galima į Eriką Ake.

Pietinė Kirgizija

Pietinė Kirgizija smarkiai skiriasi nuo Šiaurinės Kirgizijos į kurią dažniausiai veža kelionių agentūros. Negalima sakyti, kad ji gražesnė, ji kitokia. Ją tikrai verta aplankyti tiems kam patinka laukiniai kalnai, kuriuose vos matosi praminti takeliai. Atvykęs turistas Pietinėje Kirgizijoje - egzotika, ypač kai nuvyksti į aukštikalnių kaimelius.

Grožis prasideda jau važiuojant į Pietinę Kirgiziją. Važiuojama iš Biškeko į Ošą  gana gerai įrengtu asfaltuotu keliu, persikeliant Tian Šanio Kirgizijos  kalnagūbrį.  Šį kelią tikrai galima priskirti prie gražiausių pasaulio kelių.

Pradžioje apie kilometrą kylama stačiais šlaitais. Serpantinai ne prastesni nei Norvegijoje. Perėja yra 2800  metrų aukštyje.

Kiek nusileidus važiuojama alpinėmis pievomis kuriose ganomi arkliai, avys, galvijai. Pakeliui ir kiek toliau link kalnų  daug jurtų, mobilių namelių, prie jų šniokščia kalnų upės. Galima sustoti nusipirkti sūrio, kumyso. Ši vietovė unikali tuo, kad gana gausiai gyvenama apie dviejų kilometrų aukštyje. Ganyklos laikinos, čia pakeliami galvijai vasaros sezonui ir grįžtama žemyn šaltuoju periodu.

Kiek leidžiantis prasideda miškų ir bitininkystės regionas. Iš čia po Kirgiziją platinamas geriausias kalnų medus. Toliau kelias eina šalia užtvenktos Naryno upės. Net ir daug keliaujantiems vaizdai suteikia gausias teigiamas emocijas.

Apie 400 kilometrų kalnų pravažiuojama per 6 valandas. Mes važiavom azijietiškai: neskubėdami, sustodami pavalgyti laukinės žuvies ir pasimaudyti tvenkinyje.

Diena buvo sunki. Apsilankę mūsų vedlio Eriko namuose ir išgėrę arbatos dar kylam į Čatkalo plokščiakalnį. Pasiekiame tikslą apie vidurnaktį. Čia mūsų laukia jo sesuo, priimanti grupę savo namuose. Nors galima sakyti priima ir kaimynai užsukę pas mus ir apipylę dovanomis. Diena skirta pirminei aklimatizacijai kalnams ir kulinarijai. Kelionių dulkes nuplauname pirtyje, kvėpuodami nuskintais laukiniais šalavijais.

Per pietus tradiciniu būdu papjaunamas avinukas. Paaugliai susipažįsta, kad mėsa parduotuvių vitrinose neauginama gabalais. Tačiau tuo pat metu matoma pagarba gyvūnui, skerdikų atliekamas tradicinis ritualas. Vakare iš čio avinuko ragausime kelis patiekalus.

Laisvas laikas išnaudojamas miegui, pasimaudymui ir pažvejojimui upėje, ekskursijoms į vietines parduotuves, nedideliam kalnų žygiui, pajodinėjama arkliais. Vakare susirenkame jurtoje kurioje valgysime.  Paruošiamas naminis bešparmak arba naminiai makaronai. Jie išverdami kartu su avinuku jo sultinyje, įdedama daržovių. Maistas paprastas, puikiai jaučiamas tiek makaronų, tiek avinuko mėsos skonis. Į patiekalus kirgizai labai retai deda prieskonius leidžiant pajusti tikrą mėsos skonį.

Pietaujame tradicinėje kirgizų jurtoje ant kilimų ir prie žemo staliuko. Čia mus pirmą kartą pavaišino tikru kumysu. Jo geriau gerti nedaug, jis labai aktyvus ir gali sukelti revoliuciją virškinimo sistemoje.

Žygiui į kalnus samdomi trejetas arklių, vedlys ir medžiotojai. Nedideli arkliukai neįtikėtinai ištvermingi. Dydžio jie gal net mažesni nei mūsų žemaitukai, liesi, plonom kojom. Arkliai neša didžiulį svorį, eina 45 laipsnių nuokalne, nuobirynais su judančiais akmenimis. Vėliau labai panašius matyrime Kara Kolo zoologijos sode Prževalskio arklius.

Pakylam į laukines vietas virš ganymo zonos. Palapinių vieta - olandiškai bangai nenusileidžiantis gėlynas iš varpelių ir kitokių gėlių. Aklimatizacijos stovykla 2800 metrų aukštyje. Deguonies kiekis kraujyje sumažėjo iki 85 procentų, sunku judėti. Naktį temperatūra krenta iki 10 laipsnių, vasariniuose miegmaišiuose kiek šalta, verta pasiimti termo aprangą.

Kitą dieną nusimato pagrindinis maršrutas pakylant iki 3500+ aukštyje esančio ledyno ir ežeriuko. Vėl tas pats grįžęs jausmas kylant - ir koks velnias mane tempė į tą galerą. Pakilimas dažnai per nuobirynus, kartais paeinama upelio slėniu ir vėl ropščiamasi kokiu 45 laipsnių kampo šlaitu. Nėra sudėtinga ar pavojinga, tačiau reikalauja daug jėgų ir ištvermės. Vėl tas džiaugsmas kai pasieki tikslą - sugebėjau, dar yra parako parakinėse.

Didelio entuziazmo dar vienam panašiam maršrutui nebuvo. Kaip priimta azijoje - nėra - nereikia. Leidžiamės žemyn ir nakvojame jau lygumose prie kalnų upelio. Lyg ir galima pažvejoti upelyje, bet norinčių čia greičiausiai daugiau nei žuvies. Vos už kilometro žemiau šiame švariame vandenyje auginamų upėtakių ferma.

Valgysime šviežius, ką tik pagautus upėtakius. Nors paruošimas nėra geriausias. Upėtakiai ruošiami karštame aliejuje, nors ir vieną kartą naudojamame. Skanu, nesijaučia kauliukų, tačiau ir mažai jaučiasi pats upėtakis. Jau turėdamas patirties paprašau pagrilinti upėtakį ir gaunu gerokai išraiškingesnio skonio patiekalą.

Kol ruošiami upėtakiai pramogaujame arklių fermoje. Čia yra tarsi savotiškas kurortas žmonėms su įvairiomis problemomis, kurias gali išgydyti kumelės pienas. Tai įvairios plaučių, bronchų ligos, alergijos. Žmonės apsigyvendina jurtose ir geria ką tik pamelžtą kumelės pieną.

Mums, nepratusiems, rekomenduoja išgerti ne daugiau gurkšnio. Kumelės pienas tiek stiprus, kad gali išvalančiai paleisti vidurius. Vieniems taip ir buvo, kitiems ne.

Kumelė per vieną kartą duoda labai nedaug pieno, apie puodelį. Jį neturi tešmenų ir pienas yra pastoviai nugeriamas kumeliuko. Kelios valandos prieš melžiant kumeliukai uždaromi aptvare ir kumelės prisikaupia pieno melžimui. Neramioms kumelėms sulenkiama ir surišama koja.

Iš pieno pertekliaus daromas kumysas. Jo gamybos technologija labai įdomi. Pirmiausia avies riebalais ištepamas kubilas. Kubilas užmaunamas ant rūkymo įrenginio kamino ir kurį laiką rūkomas žolelėmis.

Įpylus į kubilą pieną supilamas raugas ir plakama. Greičiausiai pieno bakterijos ir mielės perdirba piene esančius cukrus pagamindamos silpną alkoholinį gėrimą. Kumyso stiprumas būna apie 5 - 7 laipsniai. Paruoštas jis visai ilgai išsilaiko šiltai.

Grįždami aplankome kelias įdomias vietas. Čatkale yra šventa vieta, kurioje gyveno ir iš kur į rojų iškeliavo pranašas Ydris. Labai įspūdinga maldos vieta. Nuo jos matosi žemiau esantis slėnis, tolumoje baltuojantys Talaso kalnai. Iki čia ateina šaltinis, ideali vieta gyventi.

Jau dieną leidžiamės nuo Čatkalo slėnio, perėja taip pat 2800 metrų aukštyje. Ne mažiau įspūdingi serpantinai ir šlaitai, tik dar baisiau, nes važiuojame žvyrkeliu.

Emocijas nuraminame persikų sode. Persikai Kirgizijoje skanūs, saldūs, kvapūs. Daug jų skirtingų veislių kokių  10 ha plote. Nuo persikų sodo atsiveria Ferganos slėnis. Puikiai matosi žalia dalis kur yra vandens ir smėlėta stepė kur vandens nėra. Kirgizijos valdžia suteikė galimybę pasiimti nuosavybėn bevandenę žemę jei ji sėkmingai bus įdirbama 7 metus. Taip atsirado šis nuostabus persikų sodas.

Kitai dienai dar nebandyta atrakcija plauti auksą. Aukso Kirgizijoje daug, gana dažnai sutinkamos aukso plovimo dragos. Vietiniams leidžiama auksą plauti pramonei neperspektyviuose plotuose. Tai sluoksniai kuriuose būna apie 1 g aukso / tonai smėlio, kurį dar reikia persijoti.

Ekskavatoriu nukasamas beauksis sluoksnis. Tada kauptuku, kaltuku išdaužomas smėlio, žvyro, akmenų konglomeratas  auksingame sluoksnyje. Gautas gruntas sijojamas. Persijotas smėlis vežamas prie tekančio vandens ir perplaunamas lovelyje. Labai smagu stebėti procesą, tiesiog užburia ir kai kam net aukso karštinė prasidėjo. Ypač kai pamatai aukso grūdelį.

Nakvojame Ferganos slėnio  kaimelyje, mūsų vedlio Eriko brolio namuose. Bendravimui paruošta jurta, miegojimui paruošti kambariai skirti miegui ant kilimų.

Labai anksti ryte grįžtame į Šiaurinę Kirgiziją, važiuojame prie Isyk Kulio ežero.

Kelionė į Šiaurinę Kirgiziją

Kelias per kalnus yra mokamas, nors kaina itin juokinga. Autobusui nekainuoja nė euro. Tačiau tuo pačiu tai užtvara, neleidžianti keliauti naktį. Paryčiais pasiekiame užtvarą, sočiai pusryčiaujame. Valgome  samsus ir omletą. Tiems kas negali be kavos, geriau vežtis savo, čia jos beveik  nėra. Pavadinimas „KAFE" Kirgizijoje kilęs iš žodžio samsa. Taip mums paaiškino Erikas Ake. Ake Kirgizijoje ne pavardė, Erikas Azikejevas. Ake reiškia gerbiamas žmogus. Už tokią kelionės programą Kirgizijoje mes jį labai gerbiam.

Šiaurinė Kirgizija graži, nors ir labai apkrauta keliautojų. Tikriausiai visas Biškekas iškeliauja savaitgaliui prie Isyk Kulio ežero, kuris pasiekiamas per keletą valandų labai modernia trasa. Didžioji dalis keliautojų keliauja į šiaurinę Isyk Kulio dalį, kurią galima sulyginti su Palanga. Pietinė Isyk Kulio pakrantė geriausiai sulyginama su Latvijos pakrante. Daugybė laukinių ir puslaukinių pliažų, mažai turistinės infrastruktūros. Isyk Kulis yra tarp aukštų kalnų, į jį įteka daug upių, nors  vanduo gana gerai sušyla. Mūsų lankymosi metu vandens temperatūra buvo apie 20 - 22 laipsnius.

Maudynes labai paskatina pirtis ant Isyk Kulio kranto. Pirties nuoma su kūrenimu kainavo tik 5 eurus valandai. Isyk Kulis gali būti įdomus povandeniniam nardymui. Viduramžiais pakilus Isyk Kulio ežero lygiui po vandeniu buvo paslėpti antikos ir viduramžių miestai. Jie turėtų būti įdomūs, taip kaip buvo turtingi dėl  šalia ėjusio Šilko kelio.

Kaip ir visos kelionės metu prie Isyk Kulio suorganizuotas hedonistinis poilsis.  Šalia smėlėto pliažo išnuomota jurta, kavinė  ir pateikiami skanūs patiekalai. Ryte kaip ir priklauso paplūdimiui, buvo pagaminti čeburekai. Tik su bulvių įdaru ir ant vieną kartą naudoto aliejaus.

Jau pailsėjome ir vėl patraukė į kalnus. Važiuojame į Alatau kalnagūbrio upės slėnį pasižiūrėti krioklio. Laukiniškumo čia nerasi, šalia upės piknikus rengia kirgizai, kol nuėjome iki krioklių grįždami radom ištisą slovėnų palapinių miestelį. Šiaurinės Kirgizijos kalnuose taip pat gražu, bet kitaip nei Pietuose. Šiaurėje kalnų šlaitai apaugę eglėmis, upelio slėniai primena japoniškus sodelius.

Daug kam patiko raudonųjų uolų kanjonas. Kiek panašu į Grand Kanjoną.

Kalnų papėdėse veržiasi terminiai vandenys. Jie panaudoti įkuriant terminius baseinus. Per kelias dienas aplankėme keletą. Baseinai su skirtingomis temperatūromis. Maloniausia apie 45 laipsnių temperatūra, primenanti kubilą. Po kiek laiko labai patraukia atsišaldyti kalnų upelyje.

Kara Kole (buvęs Prževalskis) aplankome nedidelį zoologijos sodą kuriame įdomiausia pamatyti nykstančius prževalskio arklius. Taip pat senovinę medinę cerkvę su daugybe medžio raižinių.

Paskutinį kartą kalnus aplankome jau važiuodami link Biškeko. Užsukame prie dar vienų  krioklių. Paskutinis kojų pramankštinimas prieš tikrą kulinarinį išbandymą dangarų namuose. Apie tai kiek daugiau skirsnyje apie kirgizų kulinariją.

Ką pamatyti Biškeke

Biškekas yra Kirgizijos sostinė, anksčiau vadinosi Frunzė. Čia yra pagrindinis oro uostas per kurį patenkama į Kirgiziją.  Biškekas iš tų gražių miestų, kurių forne snieguotos kalnų viršūnės. Karštą dieną miestą vėsina šaltas kalnų vanduo.

Tik atvažiavus tarpuose tarp kulinarinės aklimatizacijos aplankėme centrą, užsukome į Panfilovo parką. Daug įspūdžių apturėjom pakildami apžvalgos ratu. Matosi dauguma įrangos dar iš sovietinių laikų, nors ir gerai prižiūrima.

Sargybos keitimas Biškeko centre

Grįžtant atgal apsilankėme didžiausioje Kirgizijos mečetėje ir suvenyrų užsukome nusipirkti į Ošo turgų.

Didžiausia mečetė Kirgizijoje. Leido užeiti į vidų.

Kokius suvenyrus pirkti Kirgizijoje

Iš Kirgizijos galima atsivežti daug naudingų ir ūkyje pritaikomų suvenyrų. Didžiąją jų dalį visai prieinamomis kainomis galima rasti Ošo turguje Biškeke.

Tradicinės kirgizų piemenų kepurės gali praversti pirtyje. Pigios kepurės dažniausiai iš sintetikos ar bambuko. Vilnonės kepurės kainuoja apie 10 - 12 eurų. Visai smagios moteriškos kepurės su kailiuku.

Kirgizija gamina visai gerus konjakus (jie juos taip ir vadina). Gurmanams verta paieškoti firminės parduotuvės kur siūlomi 10 metų ( apie 20 eur), 15 metų ( apie 30 eur) ir 20 metų ( apie 80 eur) konjakai. Gana geri ir verti atsivežimo kirgiziški balti vynai, ypač rizlingai.

Draugus nustebinsite egzotišku maistu. Paragavimui gali tikti kumysas. Daug įdomios mėsos kaip arklienos dešrelės Čučuk, plonai pjaustyta vytinta arkliena.

Ošo turguje daug suvenyrų. Populiarios tarp pirtininkų jų tradicinės kepurės.  Žinovai iš Kirgizijos atsiveža ryžių, aukštos kokybės ekologiškai augintus džiovintus abrikosus ir įvairius riešutus.

Ką valgyti Kirgizijoje

Kaip juokauja kirgizai valgymas jiem itin svarbus užsiėmimas. Jei uzbekai vestuvėse šoka ir dainuoja, tai kirgizai valgo. Tai, kad maisto viršūnių teks siekti ne lengviau nei kalnų viršūnių supratome jau pirmąją kelionės dieną. Pirmoji aklimatizacija buvo Biškeko restoranuose. Užkandžiai, sriubos, antrieji - viskas itin skanu ir norisi suvalgyti. Todėl valgymas išsitęsia valandomis, o kirgizams tai gali būti ir kelios dienos.

Kulinarinė aklimatizacija Biškeke. Valgome lagmaną - makaronų sriuba su mėsa ir daržovėmis, Kirgizijoje bus daug jo variantų. Prieš tai valgėme Šorpo - riebi avienos sriuba buljonas. Taip pat paragavome mantus. Patiektas ant stalo nuostabus plovas. Dar vaisiai, minkštutėlės lepioškos, salotos.  Kirgizams tokia gausa įprasta, net nemandagu pakilti anksčiau nei po trijų valandų.

Kirgizai klajoklių tauta ir jų maistas yra paprastas ir labai šviežias. Racione dominuoja mėsos patiekalai, nedaug daržovių ir prieskonių. Kalnų ganyklose besiganančių avių, galvijų ir arklių mėsa persisunkusi kalnų žolelių kvapo visai priimtina pajusti pačios mėsos skonį.

Šią mėsą gana sudėtinga paruošti pagal naujausius europietiškus receptus. Iš gana kietos jautienos neišeis minkštutėlio steiko, net ir iš išpjovos. Tačiau samsa su kapota jautiena bus kaip tik. Samsa tai paplotėlis su viduje įdaryta mėsa su svogūnais. Dažniausiai tai aviena ir jautiena. Patys skaniausi samsai iš sluoksniuotos tešlos.

Meistro pagaminti mantai turi būti plonos, beveik persišviečiančios tešlos, tačiau neplyštantys. Mėsa turi būti sultinyje. Dedama daug svogūnų.

Daugybė patiekalų kirgizų virtuvėje pasiskolinti iš kaimynų. Patys kirgizai geriausiais kulinarais regione laiko uzbekus. Todėl savo kelionėje aplankėme uzbeką, mėgstantį gaminti. Kaip ir visoje kelionėje pats geriausias susipažinimas su kultūra ne dirbtinėje aplinkoje restorane, bet gimtuosiuose namuose. Pas uzbeką maisto gaminime dalyvavo visa šeima ir tuo pačiu mes. Mūsų atvykimui buvo paruošti ne patiekalai, bet ingredientai kurie panaudoti bendro patiekalo ruošimui.

Buvo ruošiama basma, kuri jau populiarėja ir Lietuvoje. Įdomu suvalgyti profesionalo ruoštą ir paties pagamintą. Patiekalas paprastas ir panaši  technologija paplitusi daugelyje šalių. Mėsa troškinama daržovių sultyse.

Visai kitokius patiekalus gamina dunganai. Paragauti jų patiekalų taip pat užsukome į jų namus.