Vaikų sveikatos metai nušiurusiose mokyklų sporto salėse

Lyginant lėšas, tenkančias vienam mokiniui  Europos valstybėse, ugdymas Lietuvoje yra vienas pigiausių - nuo Europos šalių vidurkio atsiliekame beveik du kartus.

Kūno kultūros (ne)finansavimo sistema

Faktas, kad ugdymui Lietuvoje skiriama du kartus mažiau lėšų nei ES šalyse,  konstatuotas 2013 m. Švietimo ir mokslo ministerijos parengtoje analizėje „Švietimo finansavimas: kiek, kam ir kaip". Analizėje kalbama apie visų švietimo sričių finansavimą, jeigu išskirtume lėšas, skiriamas kūno kultūrai, padėtis tikrai būtų dar liūdnesnė.

Bendrojo ugdymo mokyklų finansavimas susideda iš mokinio krepšelio lėšų, skiriamų iš valstybės biudžeto, ir vadinamųjų aplinkos lėšų, kurias skiria steigėjas (didžioji dalis steigėjų Lietuvoje - savivaldybės). Krepšelio pinigai gali būti naudojami tik su ugdymu susijusioms veikloms, t. y. mokytojų atlyginimams, kvalifikacijos kėlimui, vadovėlių pirkimui ir kt. Su ūkiu susijusios išlaidos apmokamos aplinkos lėšomis.

Taigi, sporto įrangos pirkimui mokyklos gali naudoti tik savivaldybių skiriamas lėšas. Kiek jų skiria nuolat dėl pinigų stygiaus aimanuojančios savivaldybės, galima ieškoti metiniuose jų biudžetuose.

Savo ruožtu, kiek iš menko savivaldybių finansavimo skirti sporto salių įrangai ir priemonėms, sprendžia mokyklų vadovai. Nesunkiai galima nuspėti, kiek pinigų  lieka šiam tikslui, turbūt tiksliau būtų sakyti - visai nelieka. Labai retai kurios bendrojo ugdymo mokyklos sporto salė patraukli vaikams ir gali pasigirti bent patenkinamu inventoriumi.

Švietimo ir mokslo ministerijos specialistai, paklausti apie sporto salių būklę ir inventorių atsakė, jog „Sporto salių remontu ar įranga rūpinasi mokyklos steigėjai (savivaldybės arba kiti) ir pačios mokyklos. Sporto salių remontai atskirai nefinansuojami". Apie sporto inventorių ministerija nė neužsimena.

Sportuoja mažiau nei penktadalis moksleivių

LR Seimo nutarimu 2014-ieji metai yra paskelbti vaikų sveikatos metais. Suprantama, kad fizinė sveikata sunkiai įsivaizduojama be sporto. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas, vaikas kasdien turėtų būti fiziškai aktyvus ne mažiau kaip vieną valandą. Remiantis  2010 metais Lietuvoje atliktu moksleivių gyvensenos tyrimu, tik 15,5 proc. mokinių fizinis aktyvumas atitiko rekomenduojamą normą.

Taigi ir be ilgų analizių aišku, kad švietimo, tuo pačiu kūno kultūros finansavimas ir mokinių fizinis aktyvumas, .t.y sveikata - tiesiogiai susiję.

Galima prieštarauti, kad norintiems sportuoti nebūtina šviesi, jauki, saugi sporto salė ir gera įranga. Tikra tiesa, bet labai norintiems. Apytuštė ir apšiurusi sporto salė neskatina tų, kurie tokio nenugalimo noro nejaučia. Šiuo atveju gatvės trauka tikrai pasirodys stipresnė.

Trūksta inventoriaus ir saugos  priemonių

„Lygiagretės kampe stovėjo, bet vaikai žaisdami krepšinį atsitrenkdavo galvomis  į jas, buvo gimnastikos buomas, vaikai ant jo griūdavo žaisdami, švedišką sienelę išardėme, nes vaikai atsitrenkę gaudavo traumas. Tiesa,  dalis sienelės sulūžo, nes buvo įrengta dar statant mokyklą, sovietmečiu... Krepšinio kamuolių pakanka, jų palieka salės patalpas nuomojanti krepšinio sporto mokykla, bet krepšinio lankai visiškai  sunešioti...Gimnastikos buomą padovanojome specializuotai gimnastikos mokyklai, jie mums davė sportinio inventoriaus. Gimnastikuojant labai daug traumų būdavo",-  rodydamas sporto salę pasakoja Saulius Šlekys, vienos Vilniaus mokyklos kūno kultūros mokytojas.

Kiekvienas lankas, kamuolys ar kita sporto priemonė mokykloje - aukso vertės ir naudojama iki visiškai susidėvi.

Gimnastikai 15 kv. m kambarėlyje greta sporto salės yra įrengta švediška sienelė.  Kambarėlyje stovi  sulūžęs stalo teniso stalas, yra keli čiužiniai. Juos  mokyklai padovanojo regbio komandos žaidėjai.

Mokytojas stengiasi parodyti net menkiausią priemonę tinkamą sportui ir gerai žino jos kilmę - taip nelengvai viskas gauta. „Rankinio vartus turime todėl, kad salę treniruotėms nuomojasi rankininkai. Saugumo požiūriu rankinio vartai nėra gerai, kai vaikai žaidžia krepšinį, gali griūti. Reiktų jų skersinius apdėti čiužiniais. Visa kita  įranga ir moraliai, ir fiziškai paseno" - sako kūno kultūros mokytojas.

Ko gero, tipiškas mokyklos sporto inventoriaus sandėliukas.

Jis pripažįsta, kad sporto salė skurdoka ir lyg jausdamas kaltę argumentuoja, jog moksleiviai turi teisę sportuoti mokyklos patalpose esančioje ir sporto klubui išnuomotoje atletikos salėje. Pamokų metu moksleiviams leidžiama į ją ateiti, bet su sąlyga, jog kartu su jais bus ir mokytojas. Vieni nori į ją eiti, kiti - ne, mokytojas persiplėšti negali. Vėlgi nesunku nuspėti, kas šioje situacijoje laimi.

Įranga privačioje atletikos salėje, nuomojančioje patalpas mokykloje.

Mokytojas S. Šlekys entuziastingai pasakoja apie kūno kultūros pamokas lauke, greta mokyklos esančiame miškelyje, apie orientacinio sporto varžybas. Suprantama, oro sąlygos ne visada leidžia sportuoti lauke, tokios pamokos toli gražu ne visavertės -  ne kaip reikia, o kaip įmanoma.  „Išėjome iš sovietinės kūno kultūros sampratos, bet niekur neatėjome. Kaip ir bandome kažką kurti, bet... Koncepcija lyg ir yra - kūno kultūra per žaidimus, džiaugsmo patyrimą, sportą gamtoje, kiekvienam individualiai pritaikyta. Bet įrangos trūksta. Anksčiau, prieš dešimtmetį, dar buvo rekomendacijos, kiek lėšų skirti kūno kultūros įrangai, lėšos inventoriui būdavo skirstomos proporcingai pagal pamokų skaičių ugdymo procese. Dabar visos lėšos skiriamos mokinio krepšeliui, o jame vietos kūno kultūrai neliko. Ir  mokiniai dažnai iš namų atsineša nuomonę, kad kūno kultūros pamokos visai nesvarbios. Tai, matyt, atsiliepia ir mokyklų vadovų, ir bendram visuomenės požiūriui. Lietuvoje yra ugdymo įstaigų, kuriose kūno kultūrai skiriama daugiau dėmesio, bet tai ne bendro požiūrio, o atskirų vadovų nuopelnas", - apibendrina mokytojas S. Šlekys.

Elastinės juostos, gimnastikos čiužiniai, batutai, skvošo kortai, įvairūs kamuoliai, stalo ir lauko teniso priemonės... Galima tik pasvajoti ir įsivaizduoti, kiek žaidimų sukurtų savo profesijai neabejingi kūno kultūros mokytojai. Ir kiek vaikų rastų prasmingą ir sveikatai naudingą užsiėmimą...

- Kaip manote, jeigu turėtumėte įvairesnio inventoriaus, ar vaikams kūno kultūros pamokos būtų patrauklesnės? - klausiu mokytojo.

- O dieve, ne tas žodis, - išgirstu ne tik turiniu, bet ir intonacija daug sakantį mokytojo atsakymą.

Vargingas sportas gali būti pavojingas

Sporto inventoriumi prekiaujančios įmonės „Demostyle" vadybininkas Algirdas Demidovičius prisiminė prieš keletą metų bendrojo ugdymo mokyklose rengtą apklausą  apie sporto inventoriaus kokybę. „Paaiškėjo, kad yra mokyklų, kurios naudoja dar sovietmečio inventorių. Apie kokią kūno kultūrą ir pamokų kokybę galime kalbėti.  Jei kuri mokykla ir perka inventoriaus, tai vidutiniškai už 200 litų sumą. Daugiausia perka kamuolius, ką daugiau už tiek nupirksi.  Padėtis apgailėtina, - sakė jis. - Nėra jokios strategijos ir valios keisti situaciją".

UAB "Vita Baltic International" - įmonės, kuri gamina poroloną įvairioms apsaugoms ir čiužinius sporto salėms,  pardavimų vadybininkas Audrius Valuckas teigia, kad šie gaminiai nėra brangūs, bet sportuojančių saugumą sporto salėse žymiai padidina. Įmonė daugiau priemonių parduoda užsienyje - Skandinavijos šalyse, Lenkijoje, Prancūzijoje bei kitose šalyse.

„Bendraujame ir su mūsų šalies mokyklų atstovais, kurie pripažįsta, kad lėšos saugiam vaikų sportui dažniausiai net nebūna planuojamos, - sakė A.Valuckas. - Man, pavyzdžiui, tikrai yra svarbu kokiomis sąlygomis mano vaikai sportuoja ugdymo įstaigoje".

Taip turėtų būti apsaugoti kampai sporto salėse.

UAB „Paviljonų pasaulis" direktorius Romas Volungevičius tvirtina, kad prieš penketą metų Druskininkų ,,Ryto'' gimnazijos sporto salėje sumontuotos apsaugos leido žymiai sumažinti sumušimų ir traumų skaičių. „Esu įsitikinęs, kad apsaugų įrengimas ant sienų kampų ir grindų yra būtinas", - sako jis.

Tinkama vartų ir krepšinio lentos apsauga.

Geros mokyklos požymiai

Netruks ateiti rugsėjis, vėl bus prisiminti mokyklų ir tėvų rūpesčiai. Jau dabar šiandieninių darželinukų tėvai, be abejonės, galvoja apie mokyklos pasirinkimą. Visiems norisi,  kad jų atžalos lankytų "gerą mokyklą". Kokia ji?  Pavyko rasti socialinio pedagogo Artūro Malinausko samprotavimus, kas yra gera mokykla. Negalima su juo nesutikti, kad tai yra:

1. Personalas. Kvalifikuotas, tobulintis nevengiantis ir bendradarbiaujantis mokytojų kolektyvas  - vienas iš svarbiausių veiksnių vaikų lavinimosi kelyje. Pageidautina, kad būtų išlaikytas balansas tarp mokytojų moterų ir vyrų skaičiaus.

2. Aplinka. Fizinė ir emocinė aplinka turi didelę įtaką ugdymo procesui. Svarbu, kad klasės būtų patogios ir pritaikytos mokytis, ugdymo įstaiga turėtų tvarkingą sporto salę ir kokybišką maistą tiekiančią valgyklą,  netoli būtų viešojo transporto stotelės. Mokykloje turi veikti Vaiko gerovės komisija.

3. Priemonės. Kuo daugiau mokymosi priemonių turi ugdymo įstaiga, tuo mažesnė finansinė našta krenta ant tėvų pečių.

4. Klasių sudarymo kriterijai. Gera praktika,ypač kalbant apie pradines mokyklas, kai potencialūs moksleiviai sukviečiami į išankstines pamokėles.

5. Popamokinė veikla. Neformaliojo ugdymo būreliai plečia vaikų akiratį. Nors gyvename technologijų amžiuje, moksleiviams turėtų būti sudarytos galimybės užsiimti alternatyvia veikla - pavyzdžiui, praktikuotis keramikos dirbtuvėse, lankyti chorą, šokių būrelį ir kt.

Taigi, išsiaiškinus, kad mokyklos sporto salė ne paskutinėje vietoje tarp geros mokyklos požymių,  lieka tikėtis, kad Vaikų sporto metais priimtas Seimo nutarimas  ir pavedimas Vyriausybei patvirtinti Vaikų sveikatos metų priemonių planą bei  numatyti lėšas šioms priemonėms vykdyti, nebus tik tušti žodžiai.

Danutė Ramoškevičiūtė
Hermio Preikšto nuotraukos

Laisvalaikio gido anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.