Antanas A. Jonynas (eilės), Mikalojus Vilutis (paveikslai). „Paskutinės dienos Itakėje". Sonetų vainikas: dedikacija. – Vilnius: Tyto alba.

Dviejų autorių knygos – įprastas reiškinys, tačiau turbūt sunku būtų rasti šios knygos autorystės analogą: poetas ir dailininkas yra lygiaverčiai autoriai. Du seni bičiuliai, Lietuvos nacionalinės premijos laureatai poetas Antanas A. Jonynas ir dailininkas Mikalojus Vilutis knygos „Paskutinės dienos Itakėje" sudedamąsias dalis – sonetų vainiką ir grafikos paveikslus kūrė iš anksto nesusitarę, visiškai nepriklausomai vienas nuo kito. M. Vilutis, kurdamas pluoštą grafikos kūrinių, pasiūlė A. A. Jonynui sudėti juos į knygą kartu su poeto savo nuožiūra parinktais eilėraščiais. Taigi „Paskutinės dienos Itakėje" nėra iliustruota poezijos knyga: tai lygiavertis poezijos ir dailės dialogas. Dailininkas eilėraščius ir paveikslus pavertė vientisu poligrafijos kūriniu, kuris nuo pirmo iki paskutinio puslapio džiugina ištobulinta žodžio ir vizualinio meno estetika.

Abu bendraautoriai yra vienas kito kūrybos gerbėjai. A. A. Jonynas aiškina, kad jam artimas M. Vilučio vaizdinis pasaulio supratimas: „Mudviejų pasauliai egzistuoja vienoje erdvėje." M. Vilutis pabrėžia kontroversišką savo paveikslų dialogą su A. A. Jonyno sonetais: jo paveikslai, anot paties autoriaus, ryškiomis spalvomis, barbariškumu ir kičo elementais tarsi ironiškai atsveria subtilią, skaidrią poeto stilistiką. Be abejo, tai ironiška autocharakteristika: ekstremaliai stilingi M. Vilučio kūriniai ne daugiau barbariški nei viduramžių meno kūriniai, kuriuos primena brangakmenių inkrustacijų motyvai jo kūriniuose.

M. Vilutis priduria, kad juos abu su A. A. Jonynu sieja panašus savo būvio Itakėje – šioje žemėje suvokimas. Itakė – gimtoji Odisėjo sala, iš kurios jis išplaukė į be galo ilgą kelionę. Galbūt Itakės įvaizdis A. A. Jonyno tekste yra užuomina į kiekvieno laukiančią paskutinę didžiąją kelionę, galbūt tai priminimas, kad žmogus yra amžinas keleivis.

Kaip A. A. Jonynui, improvizacinės, džiazinės prigimties kūrėjui, pavyko įsprausti savo vaizduotę į tokį griežtų formos reikalavimų žanrą kaip sonetų vainikas (paskutinė soneto eilutė yra paskesniojo soneto pirmoji eilutė, penkioliktąjį, „vainikuojantį", sonetą sudaro keturiolikos sonetų pirmosios eilutės)? Jau nekalbant apie tai, kad paties soneto forma poetui yra nemenkas išbandymas. A. A. Jonynas šyptelėjęs atsakė, kad tai tiesiog profesionalumo dalykas. Tačiau elegantiškos jo eilės nėra šalta profesionali konstrukcija. „Pražilęs nukaršęs poetas, lėtai gravituojantis į mirtį" jo sonetuose tėra tokia pat sąlygiška antikinio teatro kaukė kaip M. Vilučio vaizduojamų būtybių veidai: A. A. Jonyno žodis kaip visada kupinas „jaunystės laikų išminties".

www.tytoalba.lt