Ką skaito Italija?

Sandro Veronesi (g. 1959 m. Florencijoje) - geriausias savo kartos italų rašytojas, svarbiausių Italijos literatūros premijų - Campiello ir Viareggio - laureatas, tėvas, po skyrybų su žmona, vienas auginantis tris sūnus. Tai autorius, kurio išmintingomis knygomis šiuo metu gyvena visa Italija. 2007 m. jo romanas „Praeities galia" išleistas lietuvių kalba.

„Ramus chaosas" - romanas apie neįprastą herojų, neįprastu būdu bandantį įveikti asmeninę tragediją. Keturiasdešimt trejų metų gerai mokamą darbą turintis turtingas milanietis staiga praranda ilgametę savo gyvenimo draugę, su kuria netrukus ketino susituokti. Norėdamas nuo streso dėl motinos mirties apsaugoti dešimtmetę jųdviejų dukrą, jis nusprendžia visada būti greta. Neiti į darbą, o sėdėti ant suoliuko priešais mokyklą, ir laukti kol baigsis pamokos. Taip bėga valandos, dienos, savaitės, mėnesiai. Ne, jo neatleidžia iš darbo, jis neišprotėja nuo praradimo skausmo. Jis tampa kvartalo įžymybe, visų aplinkinių pažįstamu, beveik šeimos nariu, kuriam visi ima pasakoti savo istorijas, dalytis baimėmis ir nuojautomis...

Sandro Veronesi meistriškai vaizduoja visai ne kvartalo šventąjį, o tikrovišką šiuolaikinį verslininką, atkakliai kovojantį su savo vidiniu chaosu. Sėdėdamas ant suoliuko, apsuptas aplinkinių užuojautos, ir bandydamas suvokti, kaip gyventi toliau, jis iš naujo išgyvena savo praeitį, naujai pamato savo ir dukters gyvenimą. Mokydamasis vyriškai ištverti skausmą, jis nejučia ima suprasti, kad savo kelią jau rado - nes kelias ir yra tikslas.

„Ramus chaosas" - romanas apie kovą su mirtimi ir laiku, gyvenimo išmintį, gebėjimą atrasti svarbiausius dalykus ir laikytis jų įsikibus, net jei visas pasaulis tyliai šaiposi iš tavęs, laukiančio, kol tavo duktė pravers mokyklos duris. Tai humoru ir vidine inteligencija alsuojantis pasakojimas apie vyrą, radusį drąsos keliauti ten, kur pavojingiausia - į save.

ISBN 978-9986-16-684-9

Sandro Veronesi. Ramus chaosas. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. - Vilnius: Tyto alba, 2009. - 430 p.

Ištrauka iš romano „Ramus chaosas"

... Vaikai yra neįtikėtini: kartais atrodo, kad jie viską žino. Tarkim, tą patį vakarą, netrukus po to, kai paklausė manęs „apie tą moterį", jau gulėdama lovoje su naktiniais, kai skaičiau skyrių iš jos mėgstamiausios knygos („Picano Picos nuotykiai"), Klaudija nusmelkė mane tobulu klausimu: „Ar žinai", paklausė, „kas gyvenime man sukeldavo didžiausią nerimą?" Prisiekiu, taip ir paklausė, tokiais žodžiais. Ir prieš man dar labiau susijaudinant, konstatavus, kaip jai savaime suprantama, kad gelbėjimo istorija siejasi su daiktavardžiu nerimas, ir kaip negailestingai pavartotas dažninis laikas, sukeldavo, galėjo reikšti „kol mama dar buvo gyva" - arba, dar subtiliau, „kol nesužinojau, ką veikei tuo metu, kai mirė mano mama", - taigi prieš man pasineriant į visus tuos svarstymus, kitaip tariant, iškart po to, kai suformulavo klausimą, ji pasakė ir atsakymą į jį: „Žinojimas, kad mano senelė yra tavo mama", tarė švelniai šypsodamasi iš meilės sau pačiai. Taip tą vakarą, kai jaučiau vis labiau apsėdantį nerimą, nes tai galėjo būti tikrojo smūgio preliudas, būtent Klaudija priminė, kad vaikai mąsto kitaip nei suaugusieji ir nebūtinai juos jaudina dalykai, kurie, suaugusiųjų nuomone, turėtų juos jaudinti; ir, priešingai, juos gali neraminti tai, ko suaugusieji nė nepastebi. Todėl dabar gal verčiau negalvoti, kad ji žino apie tą gelbėjimo operaciją ar kas jai apie ją papasakojo, o tiesiog žinoti, kad ji tai žino, ir visada žinos, tik tiek...

Žvelgiu į langus, svarstau, už kurio galėtų būti Klaudijos klasė. Norėčiau, kad ji dirstelėtų pro langą ir mane pamatytų. Noriu pasakyti, kad man tai patiktų. Sveikinantis rankos mostas, nustebusi šypsena, kurią nuspėčiau jos veide, - mano buvimas čia įgytų daugiau prasmės. Ne todėl, kad dabar jis beprasmis, priešingai: čia jaučiuosi tikrai geriau nei darbe, ir iš tiesų, smūgio vis dar nėra; bet būtų gera, jei kurią nors šios keistos dienos valandą mano duktė įsitikintų, kad tikrai likau prie jos mokyklos, kaip ir žadėjau, nors atrodė, tarsi juokaučiau. Ir būtų dar geriau, jei pamatyčiau, kai ji tuo įsitikins...

Mokyklos durys prasiveria, pro jas išeina mokytoja Glorija. Aš stoviu tiesiai priešais, kitoje gatvės pusėje, atsirėmęs į savo automobilį, bet ji manęs nemato: ją akina saulė ir tenka prisidengti akis ranka lyg snapeliu, paskui pasirausti rankinėje, ta valiūkiška poza, kurios moterys nepraranda netgi senatvėje: viena koja pakelta, ant jos atremta rankinė, kaip jaunystėje, kai vaikinai vėlų vakarą parlydėdavo jas namo, o jos imdavo baimintis, kad pametė raktus, ir lygiai tokia pat poza ieškodavo jų savo rankinių jaukale, o vaikinai laukdavo mašinose, neišjungę variklio, svarstydami, ką reikės daryti, jei raktai neatsiras ir tą valandą išties teks paspausti durų skambutį: palikti jas vienas ar palydėti iki durų ir patirti galimą tėvų pyktį? Toji dvejonė užtrukdavo, o su ja ir poza, paskui raktai atsirasdavo, visada: dar nė karto jie nebūdavo tikrai prapuolę, sužaižaruodavo tarp pirštų žibinto šviesoje, ir visi eidavo miegoti, su palengvėjimu. Ir mokytoja Glorija kiek pasiraususi ištraukia iš rankinės tamsius akinius, pabalnoja jais nosį ir tą pat akimirką pamato mane. Nusišypsau jai, bet nežengiu jos link, o laukiu, kad ji pati prieitų, jei norės. Kad turėčiau laiko pagalvoti, ką jai pasakysiu. Bet laikas jau išseko, mokytoja Glorija jau perėjo gatvę ir dabar stovi priešais mane.
- Kaip sekėsi Klaudijai? - klausiu, lyg tai būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje.
- Gerai, - atsako ji. - Buvo rami, dėmesinga.

Nematau jos akių, jas dengia tamsūs stiklai, todėl negaliu suprasti, kokia ji nustebusi, matydama mane čia.

- Ji tikrai labai tvirto būdo, - priduria mokytoja Glorija. - Bet negalima palikti jos vienos, tokiais atvejais užtenka mažiausios smulkmenos ir...

Staiga šis bendrinis, proginis sakinys, per daug išmintingas, kurį kiekvienas gali be vargo ištarti ir kurį išties visi pasako, nutrūksta. Kitaip ir negalėjo būto: ji baigė savo tris pamokas ir išėjo, tikėdamasi paskubomis apsipirkti gretimame prekybos centre ar suspėti iki pirmos nunešti į Švietimo skyrių prašymą dėl perkėlimo, tačiau pirmas dalykas, kurį išėjusi pamatė, buvau aš, čia, priešais mokyklą, atsirėmęs į mašiną. Ką dar ji galėjo pasakyti?

- Taigi, - ištariu ir tą pat akimirką suskamba mano telefonas. Mostu atsiprašau ir atsiliepiu: skambina Analiza, dėl dokumentų, jie jau daugiau nei dešimt dienų guli biure, turėčiau juos skubiai pasirašyti. Sako bandžiusi persiųsti juos į faksą mano automobilyje, nesėkmingai. Viso to mokytoja Glorija, žinoma, negirdi. Ji girdi tik mano žodžius.

- Analiza, jis niekada ir neveikė, - atsakau. - Pagalvojus, gal jame net nėra popieriaus. Ar galėtume palaukti iki rytojaus? Koks skirtumas, diena anksčiau ar vėliau?

Analiza dvejoja, paskui atsako, kad iš tiesų nėra jokio skirtumo, ji tik norėjusi pranešti, kad faksas mašinoje neveikia.

- Nebent, - priduriu, - norėtum man juos atvežti. Būsiu čia iki pusės penkių.
Kaip keista, kai tiksliai žinai žmogaus, kurio nematai, veido išraišką, kitame ryšio gale, bet nežinai išraiškos to, kuris stovi priešais tave, nes jo akis dengia tamsūs akiniai. Analiza netekusi žado, neabejotinai jos veidas vėl įprastai sutrikęs: dabar ji stengiasi suprasti, ar tai įsakymas, ar tik pasiūlymas, dėl kurio galima derėtis.
- Tiek to, nereikia, - sakau. - Rytoj juos pasirašysiu. Jei jau viskas taip susiklostė, verčiau paimk laisvą pusdienį.

Analiza man padėkoja, bet sako liksianti darbe. Ko gero, nė nežinotų, ką veikti: ta mergina labai vieniša. Tai matyti iš jos akių.

Mokytoja Glorija, priešingai, sustingusi, neperregima už savo tamsių akinių. Įsidedu į kišenę mobilųjį telefoną ir jai nusišypsau.
- Atleiskit, - sakau.

Stoja keista tyla. Manau, kad žinau, ką norėtų pasakyti mokytoja Glorija, galėčiau jai padėti, galėčiau pirmas žengti žingsnį; tačiau to nepadarau. Aš daug kalbu, kartais net per daug, ir dabar man atrodo svarbu to nedaryti. Be mano pagalbos jai nepavyksta nieko pasakyti, ir ši tyla, nė nežinau kodėl, atrodo labai brangi.
Tolėliau skersgatvyje pratrūksta mašinos signalas, ir mokytoja Glorija krūpteli lyg tai būtų priminimas jai.

- Ką gi, iki pasimatymo, - sako.
- Iki rytojaus, - tariu.

Kai ji nusisuka ir žengia parkelio link, mane užgriūva jos gyvenimo detalės, visos kartu, lyg tuo judesiu būtų išbarsčiusi jas iš kišenių: jau išblėsusi aistra šokti, meiliai prižiūrimos gėlės balkonėlyje, susiraukšlėję pleistrai ant kulnų, kultūros mylėtojų būrelis Navilji krantinėje, svetainės parketas, kurį reikia atnaujinti, naktinis pedagogikos vadovėlių skaitymas, kad pasitobulintų, bergždžios dietos, kad liautųsi storėjusi, Kaetano Veloso plokštelės, kurių nepakenčia jos vyras, balti ir be pretenzijų apatiniai baltiniai, rizotas per vakarienes su draugais, apsilankymas vėžio prevencijos centre kas pusmetį, nevykusi nuotrauka tapatybės kortelėje, vykusi ir įrėminta ant spintelės svetainėje, kurioje ji atrodo beveik graži, beveik laiminga, su vienu vaiku ant rankų, o kitu įsikibusiu į šlaunį, prieš dvylika metų, Sardinijoje, ramios ir nepakartojamai žalios jūros fone...

- Atsiprašau! - šaukiu jai pavymui.
Ji sustoja ir staiga atsigręžia, lyg būtų laukusi kvietimo.
- Ar galėtumėt pasakyti, kuris šiemet jūsų klasės langas? - klausiu, ir vėl tamsūs akiniai, dengiantys jos akis, ir tie šeši septyni mus skiriantys žingsniai neleidžia suprasti, kokį įspūdį jai padarė mano klausimas. Mokytoja Glorija pakelia akis į mokyklą ir keletą sekundžių stovi įsmeigusį žvilgsnį į jos fasadą, tarsi galvodama: „Taigi, mūsų klasės langas..." Akivaizdu, kad dar niekas nėra jos to klausęs. Paskui kilsteli ranką ir parodo.

- Trečias! - atsako. - Trečias trečiame aukšte, skaičiuojant iš kairės!
- Ačiū!

Mokytoja Glorija dar akimirką žiūri į mane, gal ieškodama savyje jėgų sugrįžti ir paklausti manęs, ką, po velnių, čia veikiu. Tačiau net jei taip ir yra, tų jėgų ji neranda ir apsiriboja linktelėjimu, paskui vėl nusisuka ir nueina. Ir vėl žingsniai paberia paskui ją jos gyvenimo smulkmenas, akivaizdžias ir liūdnas: troškimas praleisti savaitgalį mineralinių vandenų kurorte, kuris jai per brangus, domėjimasis Danieliaus Penako romanais, graužatis dėl nebaigtų darbų tėvų namuose, smarkus prakaitavimas...

Žvelgiu į savo dukters klasės langą ir netikėtai pajuntu beribį švelnumą. Už to lango - ji, su savo naujais, naujumu dvelkiančiais daikteliais, tarp nieko nesuprantančių klasės draugių ir draugų, kovojanti. Gal ji nė nesuvokia, jog iš visų jėgų kovoja, kad liktų savimi, liktų vaikas, išsigelbėtų. Ir ji tai turi padaryti pati. Ak, galvoju, jei tik kas nors įkvėptų ją pažvelgti pro langą: ant palangės nutūpęs paukščiukas, netikėtas triukšmas, o gal tik mano tylus kvietimas, kurį siunčiu tarsi koks galvą užvertęs gyvūnas, kraujo šauksmas, kurį jaučiu pulsuojant krūtinėje, gerklėje, smilkiniuose taip smarkiai, kaip prieš nualpstant: „Nagi, brangute, liaukis būti dėmesinga, išsiblaškyk, atsistok, eik prie lango, pažvelk į lauką, pažvelk žemyn..."
Suskamba telefonas. Leidžiu jam skambėti.