Vilniaus klasikinio šokio (baleto) kolektyvą „Nuotaika“ jubiliejinio koncerto įspūdžiai

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Kiekvienas žmogus turi kažkokį tikslą. Vieniems jį pasiseka įgyvendinti, kitiems ne. Nuo ko tai priklauso? Ar lemia charakterio savybės? Ar solidžios pažintys? O gal tiesiog pritrūkstama užsidegimo to kryptingai siekti.

Prieš tris dešimtis metų, dar gūdžiais sovietiniais laikais, jauna šokėja turėjo svajonę, kuriai buvo lemta išsipildyti. 1985-aisiais metais ji, Olga Tamašauskienė, įkūrė Vilniaus klasikinio šokio (baleto) kolektyvą „Nuotaika". Kolektyvo gretos augo ir stiprėjo. Šios pedagogės specialiai pritaikytos metodikos dėka, meile šokiui buvo galima užsikrėsti sulaukus vos penkerių metų. Tokių „užsikrėtusiųjų" būta nemažai, tai liudija prestižiniai apdovanojimai tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, kur laurus metai iš metų skina vis atsinaujinančios kartos.

Vasario 24-osios vakarą „Lietuvos rusų dramos teatro" patalpos buvo užpildytos žiūrovų. Jų tarpe būta ne viena, baletmeisterės O. Tamašauskienės išugdyta karta, jų artimųjų, bei žinomų politikos ir pramogų pasaulio veidų. Vilniaus mokytojų namų klasikinio šokio kolektyvas „Nuotaika" parengė puikią programą, kurios metu buvo galima išvysti įvairių choreografijų paruoštus pasirodymus. „Lietuvos rusų dramos teatro" scenoje buvo galima pamatyti ir svečius iš Latvijos, kolektyvo „Arabesk" pasirodymą, su jo vadove - Julija Tichomyrova.

Vilniečiai ir miesto svečiai mėgavosi dviejų dalių programa. Scenoje buvo galima išvysti įvairaus amžiaus mergaites, nuo mažųjų princesių iki tikrų scenos karalienių, savo pasirodymais užimančiais kvapą. „Rožinis valsas", Johano Štrauso „Polka Trik trak", „Sniego karalienė", tai tik dalelė kūrinių ir jais paremtų pasirodymų, kuriuos stebėjo susirinkusi publika.

Pasibaigus programai ant scenos susirinko gausus būrys žmonių. Buvo sakomos kalbos, dalijami padėkos raštai.

Nepaisant užimtumo, užkalbinome Olgą Tamašauskienę.

„Sveikiname su solidžiu veiklos jubiliejumi, sakykite, kada atradote pašaukimą šokiui?"
Dar vaikystėje atradau. Pradėjau lankyti klasikinio šokio būrelį „Liepsnelė", vadovaujamą žinomos Lietuvos baleto artistės, pedagogės ir šviesaus atminimo choreografės Lidijos Motiejūnaitės. Vėliau sekė M. K. Čiurlionio meno mokykla, kol galiausiai pakvietė Vilniaus mokytojų namai, pasiūlydami būrelį.

„Tai taip baleto būrelis virto į studiją, o studiją į mokyklą?"
Taip.

„O sakykite, kodėl būtent baletas, ne kokia nors kita šokio šaka?"
Tiesiog nuo vaikystės pasirinkta choreografijos šaka, kitos net neįsivaizduoju. Ko gero pašaukimas.

„Iš ko semiatės kūrybinių idėjų? Visgi 30 metų dirbate, kaip atrandate naujų idėjų? Naujų pastatymų?"
Šokis, šokio menas kaip gyvenimo būdas, visą laiką judi į priekį. Yra polėkis. Svarbiausia, kad tai pašaukimas. Kaip dainininkams, aktoriams ir kitų profesijų atstovams jų pasirinkta šaka teikia malonumą, kelia įvairias mintis, generuoja idėjas, taip ir man. Meilė vaikams, meilė šokiui. Iš to ir semiamasi idėjų.

„Ačiū jums už pokalbį, sėkmės tolimesnėse veiklose"
Ačiū, jums taip pat.