Karnavalas - penktojo metų laiko pramoga

• 
• 
• 
• 
• 
• 

Ar šiemet linksminotės karnavale? Ko gero, į šį klausimą teigiamai atsakytų darželinukai, moksleiviai, kūrybinių profesijų atstovai, galbūt teminių Naujųjų metų sutikimo vakarėlių dalyviai. Žodžiu, tikrai nedaugelis.

O jei pasuktume istorijos ratą atgal, tai sužinotume, kad anksčiau karnavale dalyvaudavo visi.

Šventės, nulėmusios europines karnavalo tradicijas, egzistavo dar prieš Kristų Egipte, Persijoje, Graikijoje, Romoje. Jos dažniausiai buvo susijusios su žemės ūkio darbų pabaiga. Pavyzdžiui, Romos saturnalijos prasidėdavo gruodžio 17 dieną. Iki to laiko derlius jau buvo nuimtas, žmonės, prieš vėl kibdami į darbus, galėjo šiek tiek atsipūsti. Šis metas,  kitaip dar vadinamas penktuoju metų laiku, buvo skirtas nevaržomoms linksmybėms ir poilsiui - buvo uždaromos mokyklos, teismai, sustabdomi visi darbai. Tuo laikotarpiu gatvės prisipildydavo kaukėtų persirengėlių, į kurių išdaigas buvo žiūrima pro pirštus. Karnavalo paniškai bijojo tie, kurie praeityje buvo negarbingai pasielgę ar turėjo gėdingų paslapčių: kaukėti miestelėnai, stovėdami po langais, juos viešai dėjo į šuns dienas - nesvarbu, ar tai būtų paperkamas teisėjas, sukčiaujantis smuklininkas, ištvirkęs šventikas, nesąžiningas pirklys ar „raguotas" vyras. Kaukės slėpė tikruosius veidus, todėl keršto galima buvo nebijoti.

Romos saturnalijos atgimė XV a. Venecijoje kaip kostiumuotos liaudies šventės. Per karnavalą buvo leidžiama viskas: tai buvo ryškių apdarų, valiūkiškų išdaigų, visuotinio džiūgavimo metas, kai kiekvienas galėjo sau leisti daugiau, nei įprastai. XVII a. antroje pusėje karnavalai išpopuliarėjo ir rūmuose. Jie pasuko stilizacijos keliu: maskaradai, eitynės, fejerverkai labai sėkmingai kopijavo karnavalo stilių. Viena svarbiausių karnavalo dalių tapo šokiai.

Galimybė išlaisvinti savo fantaziją, įkūnyti bet kokį personažą ir pasiausti šokio sūkury - visa tai jau 19-tą kartą subūrė žmones į  tradicinį T. Petreikio šokių studijos organizuotą karnavalą. Gruodžio 28-osios  vakarą į šokių salę rinkosi  garbingi svečiai: Kazanova, Fantomas, Zoro, piratų vadas Džekas su drauge Džozi, paslaptingos viduramžių damos. Tarp jų sukiojosi  įvairūs gyvūnai: Vilkas, Lapė, Voras, Musė, kur ne kur šmėkščiojo ragai ir kanopos - gal Jaučio, o gal Požemių karalystės gyventojų. Atskubėjo ir Kalėdų senelis su Snieguole- šįkart ne dovanų dalyti, o tiesiog pasišokti. Liejosi pramoginių šokių melodijos, sukosi poros, skambėjo tostai. Šventei įpusėjus, visos kaukės buvo pakviestos dalyvauti dviejų šokių - tango ir svingo - konkurse. Pagrindiniai vertinimo kriterijai: kaukės originalumas ir pasirinkto personažo charakterio atskleidimas per šokį. Šiame improvizacijų  konkurse nugalėtojais tapo žavi velniūkštė ir angelas, poroje pasivadinę „Šventųjų čia nėra". Po apdovanojimo ceremonijos jie atliko būtent karnavalui parengtą šokį „Lemtingos dalybos", kur buvo sprendžiamas pasaulio likimas.  Dalybos baigėsi taikiai, tad visi lengviau atsikvėpė ir šokiai tęsėsi. Melodija keitė melodiją: temperamentingas tango, ilgesingas lėtas valsas, aistringa samba, romantiškoji rumba... Kiekvienam skoniui, temperamentui ir nuotaikai. Nors priešaky laukė darbo diena ir gausybė šventinių rūpesčių, karnavalo dalyviai dar ilgai nesiskirstė. Tokia ta šokio magija.

Penktasis metų laikas baigėsi, o šokių mokymo sezonas - tik įpusėjo. Jei suskubsite, dar spėsite į naujai formuojamas pramoginių ir linijos šokių grupes. Smulkesnė informacija: www.valsas.lt