Pramoginiai šokiai – gyvenimo atspindys

• 

Pramoginiai šokiai (social dance) - tai grupė šokių, skirtų poilsiui ir malonumui. Jie egzistavo nuo žmonių bendruomenės susikūrimo laikų. Šalia apeiginių šokių, kurie tarnavo magiškiems tikslams bei siužetinių, atspindinčių įvairius bendruomenės gyvenimo momentus, atskirą grupę sudarė vadinamieji nesiužetiniai šokiai, kurie atliko emocinės iškrovos vaidmenį. Per šokį žmonės reiškė savo džiaugsmą, liūdesį, meilę, nusivylimą. Šių šokių tikslas buvo dalinimasis išgyvenimais, bendravimas. Žinoma, nuo bendruomeninių laikų  šokiai nuėjo ilgą pasikeitimų kelią. Mažiausiai pokyčių patyrę šokiai dabar vadinami folkloriniais. Kita grupė - tai šokiai, persikėlę iš liaudies šokių aikštelių į aukštuomenės sales ir todėl patyrę daugiau transformacijų. Jie buvo tobulinami, pritaikomi konkrečios epochos etiketui ir manieroms. Tačiau, kad ir kiek kito šių šokių forma ir atlikimas, jie visuomet atlikdavo tą pačią - socialinę, bendravimo funkciją.

XVa. Europoje ypač išpopuliarėjo poriniai šokiai.  Kaip laisvalaikio pramogą, juos pamėgo Prancūzijos ir Italijos aristokratai, o vėliau šie šokiai tapo ir susiformavusio viduriniojo sluoksnio socialinio gyvenimo dalimi. Populiarūs šokiai atspindėjo laikmečio dvasią, papročius, vyraujančias idėjas. Kadangi jos keitėsi ne taip greitai, kaip šiais laikais, kai kurie šokiai karaliaudavo ištisus šimtmečius. Šokių istorikai išskiria tris periodus:
1500-1650m. - galjardos, įspūdingo, prašmatnaus, plačių judesių šokio, kuriam būdingi įtūpstai ir šuoliukai, era. Šis šokis reikalavo gana daug energijos ir pastangų;

1650-1750 - menueto periodas. Energingus judesius pakeitė iškilminga laikysena, santūrūs, elegantiški žingsneliai;

1750-1900 - valso amžius. Šis šokis visus įtraukė į sukinių sūkurį, suartino šokių partnerius iki anuomet nepadoriai artimo atstumo poroje.

XXa. gyvenimo tempas vis greitėjo, senieji šokiai jau nepajėgė atspindėti besikeičiančio pasaulio aktualijų. Šokių pasaulye atsirandantį vakumą netikėtai užpildė šokiai iš naujojo pasaulio- Amerikos. Tai buvo tiesiog sprogimas - nauji šokiai vienas po kito: tu-stepas (Two-step), fokstrotas, čarlstonas, lindi hopas (Lindy Hop). Apie 1930m. išpopuliarėjo rumba ir samba. 1950-ais atkeliavo čia čia čia. Dar vėliau - rokenrolas, tvistas, disko, breikas, lambada... Šokiai sparčiai populiarėjo ir dėl naujų technologijų - patefono, magnetofono, radijo, kino, televizijos - atsiradimo.

Šokių manija daugelis serga ir dabar. Kodėl? Nes tai ypatingas užsiėmimas. Jis įtraukia kūną ir protą, sielą ir jausmus. Jis gali būti visuomeniškas, atviras, o kartu ir asmeniškas bei intymus. Jame justi tradicijos, tam tikros taisyklės ir apibrėžtumas, bet iš kitos pusės, šokyje visada atsiranda vietos spontaniškumui, kūrybai, individualumui.

Ir dar šis tas svarbaus. Ar pastebėjote, kad šokių aikštelėse tą patį šokį žmonės šoka skirtingai. Vieni žingsnelius dėlioja pagal skambančią muziką, kiti šoka savo ritmu, vieni kruopščiai išmokę šokio žingsnius, kitiems  galbūt ne viskas einasi sklandžiai. Bet iš visų porų, nesvarbu, kaip jos bešoktų, visada išskirsite tas, kurios šoka savo malonumui, kurių veiduose visuomet šviečia šypsena, o akys spindi. Tokios poros kelia susižavėjimą, nes matyti, kad jiems patinka tai, ką jie daro. Ko gero, jiems šokis - ne tik priemonė išreikšti savo jausmus ir pasidalinti jais su šokio partneriu. Jiems šokis - ne gyvenimo atspindys, bet pats gyvenimas.