Dar viena nuostabi vieta šalia Vilniaus - Dūkštų ąžuolynas, kuris tiesiogiai tapatinamas ir su Dūkštos pažintiniu taku, ir su visu Neries regioniniu parku.

Apie Dūkštos pažintinį pėsčiųjų taką ketinu vėliau parašyti atskirai. Tiksliau - pakartoti žygį. Prisipažinsiu, kad iš pirmo karto įveikti maršruto nepavyko. Pernelyg pasitikėjau savo jėgomis, buvau pasiėmęs mažylį su vežimėliu (nors buvau perspėtas apie sunkumus).

Kelio atkarpoje Sudervė-Kernavė, pravažiavus Dūkštas (važiuojant nuo Sudervės), dešinėje kelio pusėje stūkso įspūdingas ąžuolynas. Tai dar viena Vilniaus krašto įžymybė, kurią verta aplankyt. Juolab, kad teritorija puikiai sutvarkyta, pritaikyta pasivaikščiojimui su šeima, svečiais, ir šiaip maloniam savaitgalio praleidimui (tik ne atrakcionų ir kavinių mėgėjams).

Jeigu pastebėjote, ąžuolas savo forma labai įvairus medis. Yra trumpų drūtų kamienų, yra didelių ir išsikerojusių, o yra tiesūs it styga ir labai aukšti. Dūkštų ąžuolyne yra visokių egzempliorių, bet vyrauja aukšti tiesūs kamienai. Prisilietus prie tokio medžio, regis, jauti sąlytį su pačiu dangum.

Eiti patogu, nes visu maršrutu iškaltas medinių lentučių takelis. Lietingu metu čia ganėtinai drėgna, todėl keliaudamas tokiu takeliu, jautiesi kažkiek izoliuotas, bet neatskirtas nuo gamtos.

Galingi kamienai nuolat verčia užlaužti galvas į viršų. Vaizdiniai keičiasi ir staiga patenki į tankų krūmynų koridorių, toliau - į pelkėtą vietovę, dar toliau - į žydinčių plukių pievą (paskutinį kartą lankiausi pavasarį) ir kiekvienu metų laiku vaizdai vis kitokie.

Tiesa, vasarą ten nebuvau nė karto, bet juk šiltuoju metų laiku ir taip yra kur važiuoti. Tiesą sakant, man tokie žygiai aplink Vilnių priimtiniausi ne sezono metu, t.y. rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį, kai dienos yra trumpos, o pats esi pasiilgęs gamtos alsavimo, kokia jinai bebūtų.

Dažnai pagalvoju, kad viduvasaris akiai yra pats neįdomiausias, žaluma vienoda, ji išvešėjusi, už jos nesimato landšafto ir t.t. Taip vadinamo ne sezono metu atsiranda proga pamatyti gamtą visai kitu rakursu, dažnai tai stebina. Pavyzdžiui, daugybę kartų važiuodamas į savo sodybą, regiu vieną ir tą patį peizažą: iš pat pradžių švelnios salotinės spalvos, vėliau sodriai žalios, paskui gelsvos, rausvos, rudos..., bet peizažas panašus. Kartą pravažiavau vėlyvą lapkritį, likau nustebintas, pamačiau kas už tų medžių slypėjo, o kas už anų pievų atsivėrė.

Dūkštų ąžuolynas - puiki vieta numalšinti gamtos šauksmo troškulį. Sugaišite pusdienį, o malonumą jausite ilgai.

Tekstas ir nuotraukos ©Hermis Preikštas

Anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.