Lietuvos žiemgalių genties istorija prasideda V amžiuje, o Žiemgalos vardas minimas 870 metais danų kronikose „Annalaes Ryenses", t.y. žymiai anksčiau nei Lietuvos (plg.:1009 m. Kiekvieną pavasarį, paprastai antrąjį gegužės mėnesio savaitgalį skubame pas brolius žiemgalius. Tada pražysta tulpės Burbiškių dvare ir „žiedai šnekasi tarpusavyje aromatingu kvapu"(M. Pečkauskaitė -Šatrijos Ragana).... Prieš kelionę susipažinkime su šiuo kraštu - tai  nuo Virvytės upės vakaruose ir Apsčios rytuose, Mūšos baseinas. Pagal  šiaurės vakarų panevėžiškių patarmę šis plotas apima dar ir dalį Biržų, Radviliškio, Šiaulių rajonų. Čia gyvena apie 150 tūkst. gyventojų. 
Į Žiemgalą įvažiuojame per Kėdainių kraštą. Netoliese, Ruoščių kaime aplankome didžiulį akmenį, kuris žymi Lietuvos geografinį centrą. Jei bus įdomu, sustojame Dotnuvoje, aplankome senąjį kapucinų vienuolyną  ir baroko bei klasicizmo stiliaus bažnyčią. 1990 m. Dotnuvoje įsikūrė veiklą Lietuvoje atnaujinęs kapucinų ordinas ir šis konventas tapo kapucinų Lietuvos Lurdo Švč. Mergelės Marijos viceprovincijos centru. Nuo 1991 m. čia veikia kapucinų noviciatas. Skliautuoti koridoriai dar mena tėvo Stanislovo žingsnius, jo nuolatinio rūpesčio dėka atnaujintas patalpas. Už 4 km, Akademijos miestelyje ošia parkas, kurio gilumoje dvaras, menantis Rusijos caro Aleksandro I vizitą. Parko gilumoje rasite grafo Henriko Kreico paminklą, čia jis ir palaidotas. Didingi pastati mums pasakoja, kad čia buvo įsteigta  1919 m. - pirmoji Lietuvoje žemės ūkio mokykla ( 1922m. ji buvo pavadinta Žemės ūkio technikumu ), o 1923 m. - Žemės ūkio akademija, kuri 1945 m. buvo perkelta į Kauną. Buvusiuiose Žemės ūkio akademijos rūmuose 1945 m. įsikūrė Lietuvos žemdirbystės institutas. Parymoję prie dvarvietės teritorijoje keleto paminklų čia gyvenusiems ir dirbusiems žmonėms - prof. Dionyzui Rudzinskui, prof. Stasiui Nacevičiui, buvusiam Žemės ūkio akademijos rektoriui ir žemės ūkio ministrui Juozui Tonkūnui, keliaujame  palei laukuose išsiraičiusią Dotnuvėlę. Neužilgo Žiemgalos „parubežys" - Baisogalos dvaras arba „Komarynė". Nuo 1830 m. kaimelis ir aplinkinės žemės perėjo Juozapo Komaro nuosavybėn. Nuo jo ir prasidėjo netrumpa Komarų dinastija, kuri tęsėsi net iki pat 1940 metų Lietuvos aneksijos. Turtingi ir garsūs dvarininkai Komarai neturėjo kilmės titulo, bet valdė apie 40 dvarų Lietuvos-Lenkijos karalystėje. Vien Baisogalos parapijoje jiems priklausė 9 dvarai...Ištaigingi Baisogalos dvaro rūmai pastatyti XIX a. viduryje. Šiandien jie atrestauruoti ir mums moja iš tolo, tarsi kviesdami nepravažiuoti pro šalį...Šalia rūmų užveistas 3,5 ha parkas, jame iškasti tvenkiniai, už parko pasitinka vienas iš gražiausių ūkinių pastatų - vėjo malūnas. Trjų aukštų, tinkuotas, olandiško tipo, tikriausiai statytas tai pat XIX a. Sako žmonės, jis veikė iki 1954 m., bet šiandien apleistas, atrodo labai apgailėtinai. Už 5 km, Valatkonių kaime Komarus dar mena Velnio akmuo...Šiandien dvare šeimininkauja Gyvulininkystės ir Veterinarijos institutas. Darbo dienomis mielai pasitinka svečius, aprodo dvaro vidų.
Mes jau jau esame Žiemgaloje, nes iš tolo moja Šeduvos malūno sparnai, dab. Užeiga „Užuovėja". Čia galime skaniai papietauti, pasigrožėti sutvarkyta, apsodinta ir išgražinta aplinka. Ties Šeduva prasideda Daugyvenės baseinas, šios upės pakrantėse gausu gilios senovės istorinių, archeologinių, kultūrinių paminklų , todėl ne veltui tai valstybinis Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis. Raginėnų archelogijos paminklų kompleksą sudaro 12 objektų: minėtas Raginėnų piliakalnis, vadinamas dar Raganų kalnu, pro kurį eidami žmonės neretai kepurę nukelia.... Greta pilkapynas, kuriame priskaičiuota net 93 pilkapiai, Kleboniškių akmuo su duobutėmis. Ar žnote, kad dr. J. Basanavičiaus, rusų J.S.Abramonovo, A. Sycino, šveicaro F. Dubios de Montpereux kasinėjimai rodo, jog II-III a. Čia jau gyventa žmonių?
  Šeduvos istorija be galo sena, gyvenvietės vardas sutinkamas 1378 m. Livonijos žygių aprašymuose. Per slenkančius amžius Šeduvą valdė aukšto rango feodalai - tai artimi karaliaus giminaičiai arba LDK iždininkai, etmonai, generolai. Neatsitiktinai karalienės Marijos Liudvikos šeimos herbo elementai (lelija) buvo įjungti į Šeduvos herbą. Visai prie pat Šeduvos prisiglaudęs Raudondvario („o kiek yra Lietuvoje Raudondvarių?" klausimas keliautojui) dvaras. Turtinga grafo Vihelmo Von  Der Ropo giminė valdė ir paliko mums keletą dvarų. Kaip atsirado Lietuvoje ši garsi giminė? LDK artilerijos vado grafo Ferdinando Miunsterio dukra susituokė su minetu grafu, aistringu kolekcionieriumi. Savo dvaruose (ypač Pakruojo) jis sukaupė daugybę meno kūrinių, kurie dabar perkelti į M. K. Čiurlionio muziejų Kaune ir „Aušros" muziejų Šiauliuose. Grįžkime į ‚šeduviškį" Raudondvarį, kurį 1789 m. nusipirko garsioji giminė. Pastatė dvarą toliau nuo Šeduvos, mat, susivaidijo su karališkais valstiečiais ir šie dar teismus prieš ponus laimėjo...Vėliau baronas Otas von Ropas 1840 m. pasistatė romantizmo formų, turinčius neogotikos bruožų dviaukščius rūmus. Ir valdė juos iki pat sovietmečio. Įdomu tai, kad šie dvaro rūmai pastatyti pagal mėgėjišką prancūzų kalbos mokytojo šveicaro Fredergc Dubois de Montpereux projektą... Šiuo metu dalyje dvaro pastatų yra įsikūrusi Šeduvos technologijų ir verslo mokykla. 2005 m. dvaras buvo privatizuotas, netrukus rūmus nusiaubė paslaptingas gaisras...Taip ir stovi apleisti, apdegę, vieniši, negyvomis akimis, šimtamečių medžių apsuptyje....Kartais, sako, kažkas vaitoja, ūbauja tyliais vakarais, lyg klajoja švieselės, lyg kas vaikšto...
O priešais, kitoje Daugyvenės užtvankos pusėje, puikuojasi Ievos sodas. Retų tropinių augalų, gėlių, kaktusynų, čiulbančių-ulbančių paukštelių giesmininkų karalija. O tulpių tulpių, gražiau nei Burbiškių dvare!... Kaip neužsukus, nepasisvečiavus pas mielus sodybos šeimininkus? Ir patarimais pasidalins, ir retą „fliansą" padovanos, ir pražydusių kaktusų nuotraukomis pasididžiuos...Tai toks tas palaptingas Ievos sodas!
Toliau kelelis mus veda į Burbiškių dvarą, bet pakeliui lyg sušmėžuoja malūno sparnai. Tikrai, tai Kleboniškio kaimo etnografinis muziejus, užimantis 18 ha. Kaimas įsikūręs gražiame Daugyvenės slėnyje, ant kalnelio stovi vėjinis veikiantis malūnas. Į šį kaimą iš plačių apylinkių perkelta XIX a ir XX a. gyvenamieji bei ūkiniai pastati. Įrengta ir veikianti kaimo pirtis, klojimas, kuriame patalpinta įvairių laikų technika, darbo įrankiai. Pavadinkime šį muziejų „Žiemgalos Rumšiškėmis".
Pravažiuojame Pakalniškių gyvenvietės akmeninę koplyčią ir pasukame siauru keliuku link garsiojo Burbiškių dvaro - Lietuviškosios Žiemgalos puošmenos. Mus pasitinka švč.Mergelės Marijos paminklas su paslaptinga pėda akmenyje. Susmasčiusi ir sudėjusi maldai rankas Mergelė Marija palydi mus į peizažinio parko (28 ha) gilumą, tarsi rodydama kelią...Dvaro istorija sena, pirmieji savininkai Burbos valdė šias žemes nuo 1692 m., o nuo 1819 m. iki 1941 m. valdė Rytprusių kilmės bajorai Baženskiai. Paskutinis savininkas Mykolas Baženskis pabėgo ir apsigyveno Lenkijoje. Manoma, kad iki pastatant neogotikinius dvaro rūmus, pastatsi buvę mediniai, kurie per I Pasaulinį karą sudegę. Naujieji rūmai sumūryti iš lauko akmenų, su dviaukščiu bokšteliu, viršuje užsibaigiančiu dantytais kuorais, primenančiu senovinę pilį. XX a. pradžioje dvaras buvo kultūrinių sambūrių vieta, mat, vienas iš Baženskių - Ignas buvo vedęs Petro Vileišio dukrą Mariją. Be P. Vileišio dvare lankydavosi ir dr. Jonas Basanavičius. Dvaras ir aplink esantys statiniai atrestauruoti, paruošti kultūrinio turizmo reikmėms. Parką puošia tvenkiniai su salomis, medžių alėjos ir talentingo skulptoriaus K. Ulianskio darbai: poeto A. Mickevičiaus paminklas(1911), Vytauto paminklas(1912), liūtų skulptūros ant Liūtų tilto. Nemažai nemirtingų darbų yra dingę: nimfa, undinė, Baženskių šeimos bareljefai. Jei norite pasigrožėti didingu parku, pajusti grožio simfoniją, suskaičiuoti nesuskaičiuojamus tulpių žiedus, vykime kartu geguzes 8 d. Registruokis: tel. 837205482, 868954571, r. cepurniene@gmail.com

Rima Čepurnienė