Stirnų medžioklė (Capreolus capreolus)

Stirna yra viena iš labiausiai paplitusių Lietuvos kanopinių žvėrių. Šis žvėrelis puikiai prisitaikė prie kultūrinio landšafto ir didelis paplitimas dažniausiai susijęs su stirnos gebėjimu pasinaudoti žmogaus veiklos produktais. Ieškodama maisto, stirna aplanko dirbamus laukus, žiemą nebijo apsilankyti ir sodybose.

Stirna prisitaikiusi gyventi atviruose plotuose, dažniausiai sutinkama pamiškėse, kirtimuose. Mėgsta mišrius ir lapuočių miškus, spygliuočių miškuose laikosi ten, kur yra lapuočių pomiškis. Racionas priklauso nuo aplinkos ir metų laiko. Vidutiniškai aktyvios žemdirbystės zonose žemės ūkio kultūros gali sudaryti apie pusę raciono, laukiniai žoliniai augalai apie 30 procentų, lapuočių medžių šakelės apie 15 procentų. Nedidelę raciono dalį sudaro spygliuočiai samanos, kerpės, grybai, paparčiai. Žiemą lapuočių ir spygliuočių šakelių dalis racione gali pasiekti 70 procentų. Miškuose gyvenančios stirnos maitinasi daugiausia žoliniais augalais ir lapuočių šakelėmis. Dėl mažiau kaloringo maisto miško stirnos būna mažesnės. Stirną pakankamai retai sutiksime geriančią prie vandens telkinių, jai pakanka rasos ir žolėse esančio vandens. Vidutiniškai per dieną stirna turi suvalgyti apie 3 kg pašaro.

Maitinasi stirna eidama ir rupšnodama žolę, ilgai neišbūna vienoje vietoje. Išgąsdinta bėga dideliais šuoliais, siekiančiais 5 metrus. Bėgdama išvysto apie 60 km/val greitį, taip aplenkdama dauguma plėšrūnų. Tačiau greitai pavargsta, pabėgėjusi sustoja už 100- 400 metrų ir toliau juda zigzagais, klaidindama plėšrūną. Išgąsdinti stirninai sustoję aploja užpuoliką. 

Stirnų biologija

Laukinėse sąlygose stirna gyvena apie 10-12 metų. Sveria vidutiniškai apie 25-30 kilogramų, pasiekia iki 40 kg svorį. Patinėliai yra stambesni. Stirnų masė didėja iki 8 metų, po to pradeda mažėti (Pielowski, 1984). Ragus turi tik stirninai, tačiau tarpusavio kovoms nenaudoja. Meta ragus spalio - gruodžio mėnesiais, pirmieji meta seni stirninai. Nauji ragai užauga iki birželio mėnesio, būna aptraukti odele, kurią stirninai nusitrina į šakas. Ragai subrendusio stirnino su trimis atšakomis, geriausią kondiciją pasiekia 7 metais, vėliau ragų kokybė ima prastėti.

Lytiškai subręsta stirnos vienerių metų, tačiau patelės pirmoji vada būna sulaukus dviejų metų. Jauni patinėliai dažniausiai negali atlaikyti vyresnių patinų konkurencijos ir pilnaverčiai poruotis ima 3-iais gyvenimo metais.

Stirnos rujos periodas liepos pabaiga - rugpjūtis. Tuo periodu stirnos suaktyvėja, tampa mažiau atsargios ir lakstydamos, dažnai pakliūna po automobilių ratais. Oestrus periodas trunka apie 36 valandas. Patinai rujos metu beveik nustoja maitintis ir vaikosi rujojančias pateles. Patinai, ypač jauni, su patelėmis elgiasi labai agresyviai, net gali badyti ragais. Patinas ir patelė laksto vis mažėjančiais ratais, kol patelė pasirenka vietą prie medžio ar kelmo, darydama mažus aštuoniukės ar žiedo pavidalo ratukus, kol sustoja ir leidžia patinui susiporuoti. Rujos metu patinas susiporuojas su iki 5-6 patelių. Dažniausiai stirnų poros nėra stabilios.

Nėštumas trunka nuo 9 iki 10 mėnesių. Pirmaisiais 4-5 nėštumo mėnesiais embrionas silpnai vystosi (būna latentinėje stadijoje), spartus vystymas prasideda sausio pabaigoje, vasario mėnesį ir stirniukai gimdomi nuo balandžio pabaigos iki birželio vidurio. Vadoje dažniausiai buna 2 jaunikliai, kurie paliekami vienas nuo kito kelių šimtų metrų atstumu. Pirmoje vadoje ir senesnės stirnos veda po 1 jauniklį. Įprastomis sąlygomis gimusių patinų ir patelių santykis vienodas, sunkesnėse sąlygose gimsta daugiau patinėlių, geresnėse - patelės. Ką tik gimęs jauniklis būna dėmėtas, prisitaikęs prie aplinkos, beveik neskleidžiantis kvapo. Stirna ganosi ir ilsisi atskirai nuo jauniklių, todėl nereikia imti į rankas surasto stirniuko galvojant, kad jis paliktas. Slapstymosi periodas trunka 2,5-3 mėnesius. Gimęs 1 - 1,7 kilogramų jis labai greitai auga ir rudenį pasiekia apie 60-70 procentų suaugusios stirnos svorio. Iki rujos stirniukai tampa pilnai savarankiški ir rujos metu laikosi atskirai nuo motinos, prie kurios vėl prisijungia po rujos. Bendrai gyvenama iki pat naujų stirniukų gimimo. Į didesnes grupes stirnos gali susirinkti žiemos, ankstyvo pavasario periodu prie maisto šaltinių: želmenų laukuose, šėryklų.

Pirmieji gyvenimo metai pavojingiausi stirnoms, mažą stirniuką sumedžioti gali lapinas, ūsurinis šuo ar valkataujantys šunys. Stirnų populiaciją mažina ir vilkai bei šunys.

Stirnų ligos

Stirnų populiaciją labai svarbu reguliuoti. Esant dideliam stirnų tankumui, didėja stirnų mirtingumas, ypač nuo įvairių parazitų. Stirnose parazituoja nematodai, trematodai, cestodai ir kitokie gelmitozai. Užsikrėtimas parazitais tiesiogiai proporcingas populiacijos tankumui, net 40 procentų žūties atvejų gali sudaryti mirtys nuo parazitų. Stirnos serga ir infekcinėmis ligomis pasiutlige, snukio ir nagų liga, tuberkulioze, brucelioze.

Strinas puola išoriniai parazitai kaip stirninė musės, erkės.

Stirnų populiacija

2009 metais apskaityta 112091 stirna. Vidutinis stirnų tankumas pagal 2003 metais atliktus Ekologijos instituto duomenis, buvo 19 stirnų 1000 hektarų miško (72945 stirnos). Daugiausia buvo kalvotų moreninių aukštumų miškuose (27 stirnos /1000 ha) ir mažiausia smėlėtuose pušynuose (12 stirnų /1000 ha). Daroma išvada, kad stirnų tankis tiesiogiai proporcingas žemės derlingumui, medžių lapuočių gausumui miško medynuose ir atvirkščiai proporcingas miškingumui (Baleišis, 1987). Esant geroms sąlygoms, veisiasi apie 95 procentai patelių, vidutiniškai patelei tenka 1,9 stirniuko. Tačiau nežiūrint į tokius įspūdingus skaičius, rudenį subrendusiai patelei tenka tik 0,6- 0,8 stirniuko. Per pirmąjį pusmetį žūsta apie pusė gimusių stirniukų. Nors patinų ir patelių gimsta daugmaž po lygiai, patinėlių žūsta daugiau ir vidutiniškai 1 patinėliui tenka 1,3-1,4 patelės.

Stirnų amžiaus nustatymas medžioklės metu

1. Jaunas iki 2 m stirninas

2. Stirninas pačioje brandoje, 3-7 metų

3. Senstantis stirninas virš 7 metų

1 Jauna stirna

2 Subrendusi 2-7 metų stirna

3. Senstanti virš 7 metų stirna

Stirnų medžioklė

Nuo pirmųjų rašytinių šaltinių apie medžioklę Lietuvoje aišku, kad stirna buvo įprastas medžioklės objektas. Daugiausiai stirnų populiacija nukentėdavo medžioklę nereguliuojamais laikotarpiais. Tarpukario metu, ėmus griežčiau riboti stirnų medžioklę, jų skaičius užaugintas iki 34669 (1939 metais). Pokario laikotarpiu stirnų sumažėjo iki 8,5 tūkstančių (1947 metai) Nuo 1958 metų dėl gamtosauginių ir medžioklės priemonių sutvarkymo, vilkų skaičiaus sureguliavimo ima sparčiai augti stirnų kiekis. Pikas pasiektas 1968 metais, kai Lietuvoje suskaičiuotos 70,8 tūkstančio stirnų. Tačiau pastaraisiais metais po kelių švelnių žiemų, brakonieriavimo mąstų sumažinimo, stirnų skaičius išaugo daugiau nei kažkada rekordiniais 1968 metais.

Pagal medžioklės taisykles stirnas galima medžioti:

• patinus - nuo birželio 1 d. iki lapkričio 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams);
• pateles ir jauniklius - nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d

Stirna turi puikią uoslę ir klausą, regėjimas ją paveda. Nejudančio, netgi ryškiai apsirengusio medžiotojo, stirna nepastebės. Trofėjinius egzempliorius geriausia sumedžioti rujos metu, šiuo atveju praverčia išankstiniai ploto stebėjimai. Stirninai tuose pačiuose plotuose gali ganytis net ne vieną sezoną. Stiprūs stirninai, galimai turintys trofėjinius ragus, rujai užima pačias geriausiais vietas. Mėgstamos vietos tankūs lapuočių krūmynai plynuose kirtimuose, šviežiai krūmais ar medeliais užaugę dirvos plotai. Stirninai papildomai viliojami imituojant patelių šiuo periodu skleidžiamus garsus. Yra dirbtinės vilioklės, galima garsus skleisti su lapo pagalba. Tačiau pirmiausia reikėtų gamtoje išgirsti ir įsidėmėti stirnų skleidžiamą garsą.

Didžioji dalis stirnų sumedžiojama varyminių medžioklių metu. Nuo lapkričio mėnesio, kai leidžiama medžioti tik pateles ir jauniklius, atsiranda daugiau problemų. Jaunesni stirninai jau būna numetę ragus ir per trumpą laiką sunku atskirti stirnos lytį. Stirninai šiuo periodu laikosi vienišai, tačiau būna ir tokių atvejų, kad su juo laikosi ir vienas kitas jaunesnis stirniukas. Pagal korpusą aukštoje žolėje stirninus atskirti taip pat sudėtinga. Geriau, jei nesate tvirtai įsitikinę ,stirną praleisti. Varant stirnas, reikia pasirinkti didelius varymo atstumus, varyti nekeliant daug garso. Didelio garso išgąsdintos stirnos gali išbėgti pro šonus ar net grįžti pro varovus. Stirnos jaučia artėjančius medžiotojus ir palengva juda link medžiotojų eilės. Medžiotojai turi būti visiškai nejudantys, sugebėti greitai iššauti „užsimetant". Šaudoma su lygiavamzdžiu šautuvu, naudojant 5-6 mm šratus, iš ne didesnio kaip 45 metrų atstumo.

Patyręs medžiotojas gerą egzempliorių gano ir galima taip įvardinti - augina. Stirnos nemėgsta keisti plotų ir stiprus stirninas sugeba dėl jų konkuruoti, nesileisti išvejamas. Stipraus stirnino ragus galima pastiprinti, įrengiant jo lankymosi vietose druskines šėryklas. Deja, kartais toks "auginamas" stirninas dingsta kokio nors brakonieriaus puode.

Stirnų dorojimas

Stirnų mėsa vertinama daugelio šalių kulinarų. Švelni, neriebi ir lengvai virškinama. Stirnoje vertinamos kepenys, širdis ir inkstai. Labiausiai giriama rudeninių stirnų mėsa, gausi vertingų medžiagų, sukauptų per vasarą. Senų patinų mėsa turi specifinį kvapą ir yra kietesnė, ją reikėtų pamarinuoti ir ilgiau ruošti.

Norint, kad mėsa būtų skanesnė, ją reikia kaip galima greičiau apdoroti. Patyrusiam medžiotojui išdoroti stirną neužims ir dešimties minučių.

Stirną reikia patogiai pakabinti. Geriausia tai padaryti, pakabinus stirną už užpakalinių kojų.

Įpjauname virš kanopų, padarome poodinį pjūvį iki lyties organų ir kaip kojinę nulupame iki priekinių kojų.

Perpjauname pilvą, nepažeisdami vidaus organų. Tai geriausia padaryti peilio ašmenis laikant tarp dviejų pirštų. Svarbiausia nepažeisti skrandžio - išsiliejęs specifinio kvapo turinys sugadins mėsą.

Išverčiame vidurius ant kailio.

Atskiriame valgomus vidaus organus.