Žmogui, nieko nežinančiam apie upėtakius, gali atrodyti, kad ši žuvis, tai mistinis sutvėrimas, kurį pergudrauti ir pagauti tenka laimė tik neeilnius sugebėjimus turintiems žvejams. Iš tikrųjų, tai nėra tokia jau paslaptinga žuvis, tačiau reikia praleisti daug laiko, tyrinėjant šių žuvų įpročius ir būdą.

Upėtakis – smalsi, bet atsargi žuvis, nepakenčianti įsibrovėlių savo teritorijoje, todėl gaudant upėtakius vertėtų pasitelkti kantrybę ir neišgąsdinti žuvies. Renkantis masalą reikėtų nepamiršti, kad upėtakiai yra kanibalai ir neatsisako paragauti mažesnių žuvelių. Upėtakiai mėgsta natūralių spalvų masalus, tad reikėtų pasirinkti žuvų spalvas. Tačiau yra atvejų, kai upėtakiai kimba ant ypač spalvingų masalų. Tačiau daugybė žvejų mėgėjų mažai nutuokia apie specifinius masalus, gaudant šias žuvis.

Plaukiantys 4-8 cm vobleriai – puikus būdas upėtakiams gaudyti. Plaukiančius pasroviui voblerius galima išleisti į tokias vietas, į kurias užmesti masalo niekaip nepavyktų. Su srove plaukiantis masalas upėtakiui atrodo kur kas natūraliau nei masalas, besiiriantis prieš srovę. Tačiau jei sugalvojote gaudyti upėtakius prieš srovę, pasinaudokite skestančiais vobleriais, kurie grimzta dugnan.

Minkštieji masalai, ypač į varles panašūs guminukai iki 6 cm ilgio bei juodi ar tamsiai rudi į nėgę panašūs guminukai ypač tinka upėtakiams gaudyti pavasarį. Tačiau naudojant tokį masalą pirma reikėtų atlikti stebėjimą, kaip tokiu metu elgiasi varlės ir nėgės, kadangi upėtakiai – gudrios žuvys. Tad jeigu masalo judesiai neatitiks tikrovės, upėtakis neatkreips dėmesio ir neužkibs ant kabliuko.

Bene dažniausiai upėtakių žūklėje yra naudojamos sukriukės. Tai gana universalus masalas, bet geriausia juo gaudyti traukiant sukrę palei srovę. Geriausia rinktis sukres su platesniu lapeliu, o norint išvengti mažų upėtakėlių kibimo, patartina naudoti ne mažesnes, nei 2 numerio sukres.