Po gegužės mėnesį pasiekto įspūdingo reklamos pardavimų rezultato IKS kolektyvui buvo suorganizuota kelionė į Slovakiją. Važiavome autobusu į Tatranská Lomnica išbandyti, ką gi gali slovakai neįprasto ir ekstremalaus pasiūlyti linksmam kolektyvui.

Pirmąją dieną, kol dar buvo sveikatos, nutarta kopti į aukščiausius kalnus, esančius kaip tik prie Tatranská Lomnica. Slovakai tam buvo pasiruošę – keltuvai nutiesti iki pat aukščiausios viršukalnės. Jų svetingumu mes pasinaudojome tik iš dalies, nes išlipę pusiaukelėje nutarėme į šalia viršukalnės esančia perėją kopti ne turistams skirtais keliais. Kilti pradėjome IKS ženklu pažymėtu takeliu. Kam buvo sunku, kam lengviau, tačiau gražiausias vietas link perėjos įveikėme visi. Toliau laukė pats sudėtingiausias kopimas, kurio, deja, teko atsisakyti, nes Tatrų parko darbuotojai nesupranta, ką reiškia IKS ženklu pažymėti takeliai!

Pakilome į perėją keltuvu ir ten aukščiausioje vietoje suvalgėme Vladimiro visą kelią neštą apie 6 kilogramus sveriantį iš Krymo atvežtą melioną. Nusileidus nuo kalno, raumenis atpalaidavome dar nelabai kam žinomuose Vrbov terminiuose baseinuose.

Antrą dieną aplankėme Demjanovo stalaktitinius ir ledo urvus. Vėl mėgavomės terminiais vandenimis, tik šį kartą Bešeniove. Reikia pripažinti, kad Vrbov baseinai šiek tiek apleisti ir ne kiekvienam atrodo estetiški, tačiau su kompanija ten buvo gerokai smagiau nei Bešeniove. Bešeniovas labiau panašus į varlyną, kuriame vyksta nuolatinė kova už vietą prie „burbuliatoriaus“. Vakare aplankėme slovakišką sielą atspindinčią užeigą – kolibą Staryj Smokovec miestelyje.

Pasirodo, daugelis mūsų dainų melodijų yra vokiškos arba lenkiškos. Koliboje jas vokiečiams bandė atlikti čigonai, tačiau greitai supratę, kad žodžius geriau žinome mes, grojo tik mūsų stalui. Pakankamai greitai salėje susirinkę vokiečiai pasitrauk, leisdami mums atšvęsti lietuviškas vestuves.

Kaip ir visada po vestuvių kažkodėl skauda galvą, buvo nutarta pasirinkti lengvesnį maršrutą. Nuvažiavome į Slovakų rojų. Pasirinkome nesudėtingą, bet gražiausią maršrutą per krioklius. Lėkštas pakilimas, tvirtos kopėčios, mediniai takeliai slidžiose vietose ir tuo pačiu nepakartojami vaizdai daro šį maršrutą praeinamą net ir po sunkaus vakaro. Vakare vėl ilsėjomės Vrbov terminiuose vandenyse.

Ryte papusryčiavome ir patraukėme namo. Pakeliui sustojome ir keturias valandas praleidome Krokuvoje. Puikus miestas, ypač, kai nereikia niekur skubėti. Kaip tik pataikėme į miesto šventę, panašią į mūsų Kaziuką. Visur groja muzikantai, orkestrai, vaikšto lenkai ir lenkaitės, pasipuošę viduramžiškais apdarais ir šarvais. Dar po trejeto valandų važiavimo apsistojome pakelės viešbutyje, kuriame ir buvo paskutinė nakvynė prieš pasiekiant Lietuvą.