Mindūnai, Žiemos žvejybos šventė, „Medžioklės ir gamtos muziejus“

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Taip dažniausiai ir būna: kas šalia tavo kiemo, tą mažiausiai pažįsti.

Taigi, jau daugelį metų, važiuodamas iš Vilniaus į savo sodybą, suku nuo Molėtų antrosios sankryžos dešinėn, Ignalinos kryptimi, pravažiuoju Mindūnus, Stirnius, Labanorą, Saldutiškį, Kirdeikius... Tiksliai nepamenu, kada, bet jau senokai Mindūnuose atsirado rodyklė į Žvejų muziejų. Dar tada pamaniau, koks gi gali būti muziejus tokiame kaime, nesvarbu, kad tarybiniais laikais tai buvo pavyzdinis tarybinis ūkis, išreklamuotas per visą sąjungą, atseit - mokykitės, kaip reikia statyti kolektyvinį ūkį. Dabar tai - eilinis nykstantis miestelis, kokių Lietuvoje yra begalės. Tiesa, visai neseniai perskaičiau, kad pati ežeringiausia vieta Lietuvoje yra būtent Mindūnai! Važiuodamas minėtu keliu net nepagalvotum. Žvilgterėjęs žemėlapin supranti, kad tikrai kelias driekiasi lygiai tarp ežerų.

Pažadėjau sau ir artimiesiems, kad vienąkart sustosiu ir išsiaiškinsiu, kas tai per Žvejų muziejus ir kaip jis veikia. Teisingai pagalvojot, kad nei kitą, nei trečią kartą ir nei pirmyn važiuojant, nei - atgal, neatsirado laiko (o gal ir noro) aplankyt kultūrinę ekspoziciją. Taip ir guli ant sąžinės neįvykdyto darbo pojūtis.

Ir štai - puikiausia proga! "Vasario 24 dieną Mindūnuose vyks kasmetinė Žvejybos žventė", - perskaičiau kažkur internete. Toks šeštadienis, kai nesugalvoji daugiau kas veikt, juolab, kad mieste ir sniego nėra, ir renginiai jokie nevyksta.

Taip gera ir neįprasta žiemos metu pasukti ta kryptimi, kuria dundi dažniausiai tik vasarą. Iš tolo Mindūnai pasitiko muzika bei liaudišku šurmuliu, o kvapai kvapai.. nosį rietė iš dar toliau. Žuvienės virimas, pasirodo, yra šios šventės vienas pagrindinių akcentų. Pastebėjau, kad žmonės atvažiavę žuvienės su didesniais termosais, matyt, ne pirmą kartą, žino..  Jei pasakyčiau, kad ir man beprotiškai buvo skanu, tai beveik nieko nereikštų, daug svarbiau suprasti, kad niekur tokiu metu negausi ant laužo išvirto šviežių žuvų viralo.

Smagu buvo vėl išgirsti rytų aukštaičių tarmę, į kurią nevalingai persijungi, kiekvieną kartą atsidūręs toje terpėje, bet tai būna tik šiltuoju metų laiku.

Du kilometrai gražiu miško keliuku ir atsiduri ežerų karalystėje. Ryte čia vyko poledinės žūklės varžybos. Bandau įsivaizduoti, kaip vasarą čia turi masinti poilsiautojus.

Bet mūsų tikslas buvo išsiaiškinti apie muziejų. Dviejose naujai pastatytose, medinėse trobose išeksponuoti beveik visi to krašto žvejų rakandai, tiek visai senoviniai, tiek šiuolaikiškesni. Nuotraukos, liudijančios apie XX amžiaus pradžios žuvies verslininkystę, man pasirodė ypač įdomios.

Tačiau didžiausias atradimas Mindūnuose buvo Antano Truskausko „Medžioklės ir gamtos muziejus". Tai - tas pats baltas mūrinis namas su stikliniu įėjimu, kuris puikiai matomas nuo kelio ir apie kurį pravažiuodamas vis pagalvodavau, jog tai, ko gero, seniūnija. O gi ne, tai - muziejus, ir dar koks! Tiek žvėrių vienoje vietoje nesu matęs niekur. Net pavydu pasidarė, kad kažkokiuose Mindūnuose tokia galinga žvėrių iškamšų kolekcija. Tikriausiai spaudoje jau mirgėjusi medžiotojo A.Truskausko pavardė man nieko nesakė, bet mielai pasiskaičiau apie jo medžioklės žygius po visą pasaulį ir pasiaukojamą darbą, kurį jis atliko, dovanodamas tokį lobį Molėtų kraštui.

Tekstas ir nuotraukos Hermio Preikšto