Ar įsivaizduojate save, keliaujantį į svečią šalį ne susipažinti su jos istorija ar architektūra, ne pažinti jos gyventojų ar kultūros ir net ne polsiauti, susitikti su draugais ar grožėtis gamta? Atrodo, daugiau kaip ir nebelieka ko keliauti. Ypač į tokią šalį kaip Islandija, pakankamai tolimą ir atšiaurią salą Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje. Pasirodo, yra ir kitų motyvacijų. Keliautojų tikslai kartais iš tiesų originalūs. Štai vilnietė aktyvi keliautoja Dalia Sirutytė iki Islandijos nusibeldė norėdama... visomis prasmėmis išbandyti save. O kelionei į save pasirinko ne apgyventus Islandijos pakraščius, į kuriuos turistai traukia žvejoti fiorduose bei žiūrėti krioklių, ugnikalnių, ledynų ir kitų gamtos stebuklų, o 450 kilometrų besidriekiančias, legendomis apie dingusius žmones garsėjančias Centrinės Islandijos smėlio dykumas, kuriose - nė kvapo civilizacijos.

Kodėl būtent Centrinės Islandijos platybės? Ar kelionei į save neužteko ko nors paprastesnio: meditacijos, knygų, artimesnių kelionių? Kas paskatino jauną moterį viską mesti ir beveik 3 savaitėms iškeliauti į... niekur? Patikėkite, kelionė verta dėmesio ir ilgo pasakojimo.

Milžiniškas iššūkis sau

"Esu aistringa keliautoja. Mano intensyvus gyvenimo būdas jau seniai neįsivaizduojamas be kelionių - būtent jose geriausiai pailsiu, atsikratau streso, pažįstu save. Bekeliaujant apetitas auga ir savęs pažinimui tradicinių kelionių nebeužtenka", - pasakoja Dalia. "Pradėjau vertinti ekstremalų keliavimo būdą. Pėsčiomis apkeliavus Pietvakarių Grenlandiją, reikėjo dar didesnio iššūkio. Galbūt todėl mane ir paviliojo skaitytos istorijos apie neįveikiamas dykumas, dingusius keliautojus ir besivaidenančius trolius. Pamaniau, jei ryžčiausi žygiui per Centrinės Islandijos dykumas, priimčiau patį didžiausią iššūkį savo gyvenime."

"Iššūkį priėmėte ilgai nedvejodama?" - pasiteiravau, stebėdamasi jaunos moters ryžtu. "Na žinoma, manęs kaip moters neaplenkė nei klausimai, nei dvejonės. Tačiau noras save išbandyti tiek fiziškai, tiek psichologiškai bei savianalizės poreikis nugalėjo. Tik sužinojusi, kad kelionių vadovas iš Čekijos renka bendraminčių, norinčių pėsčomis įveikti "neįveikiamas" Islandijos dykumas, kompaniją, kaipmat prisijungiau. Su manimi į Čekiją išvyko dar du lietuviai. Deja, iš pirmųjų čeko pasiūlymu susidomėjusių entuziastų likome tik aštuoniese, aš - vienintelė moteris."

Pasiruošimas kelionei

Leidžiantis į tokią kelionę, turbūt, svarbu įvertinti ne tik savo fizines, bet ir psichologines galimybes. "Tikriausiai reikėjo specialaus pasiruošimo?" - pasidomėjau. "Žinoma, tokia kelionė - fiziškai stipriems, sveikiems ir ištvermingiems. Be to, būtina blaiviai suvokti, kur keliaujama ir kas laukia. Todėl domėjomės, skaitėme, dalinomės žiniomis, o atvykę į Čekiją išklausėme instruktažą, susipažinome su kelionės taisyklėmis. Tačiau jokio specialaus fizinio pasirengimo tikrai nereikėjo. Neprivalomas ir medicininis patikrinimas. Svarbu - pasirūpinti draudimu.

Įvertinome galimus pavojus, pasiruošėme nepastovioms oro sąlygoms - vėjui, liūtims, smėlio audroms. Buvome įspėti pasiimti visus atsarginius drabužius.

Ypač daug dėmesio buvo skiriama tinkamam maisto atsargų parinkimui. Juk dykumoje ne tik nėra galimybės apsipirkti, čia neįmanoma nei žvejyba, nei medžioklė, nei koks nors rinkimas. Todėl visą maistą teko neštis su savimi. Turbūt įsivaizduojate, kad keliauti pėsčiomis su pilnaverčiu maisto racionu trims savaitėms - didelė našta. Teko viską skaičiuoti. Buvo nustatyta: vienam žmogui dienai skiriama 300 gramų maisto, kurį sudarė kruopos, džiovinti vaisiai ir kiti maistingi, gerai virškinami, lengvi nešti ir ilgai negendantys maisto produktai. Galbūt skamba kiek bauginančiai, tačiau prie to galima nesunkiai priprasti, be to, siekdami keliaujant neprarasti geros formos, apsirūpinome maisto papildais - vitaminais, energijos šaltiniais. Vandens pasiėmėme tik kelionės pradžiai, nes, akivaizdu, vanduo trims savaitėms - tiesiog nepakeliamas.

Tačiau svarbiausia pasiruošimo dalis - tinkamas nusiteikimas, gera motyvacija ir begalinis noras. Iškeliaujant geriau visas dvejones palikti namie. Aš pereiti dykumas labai norėjau, tiesiog troškau! Visą grupę viliote viliojo neatrasta vietovė ir vienijo tikslas ją įveikti. Tikėjome savimi ir nutarėme nepasiduoti!".

Smėlis ir mes, vėjas ir žingsniai

„Į dykumą nešini Lietuvos trispalve įžengėme piečiausiame Islandijos taške Skógar. Informavome vietinius gyventojus, į kokią kelionę leidžiamės, kokia kryptimi keliausime ir kiek ketiname užtrukti. Tuo mūsų ryšys su pasauliu baigėsi ir leidomės į žygį - kelionę per dykumas ir į save.

Prasidėjo neaprėpiami smėlynai. Visą kelionę nematėme nieko daugiau, išskyrus smėlį ir vienas kitą. Negirdėjome nieko, išskyrus vėją ir savo žingsnius. Ir taip beveik 3 savaites! Jokios gyvybės: jokių gyvūnų, jokių augalų ir, žinoma, jokių žmonių. 350 kilometrų besidriekusias smėlio lygumas ir kalnus lydėjo tik samanos, o kelionei įpusėjus pagrindine motyvacija tapo kas keliasdešimt kilometrų aptinkami upeliai, kuriuose apsiprausdavome ir kurių vandenį užvirinę gėrėme pasibaigus atsivežtajam."

„Turbūt skamba neįtikėtinai, bet nuobodu mums tikrai nebuvo", - patikina Dalia. „Nuotykiai prasidėjo jau pačioje kelionės pradžioje. Vos pabaigę negausias savo svaigiųjų gėrimų atsargas, viduryje dykumos aptikome... į smėlį įsmeigtus du alaus butelius! Galite įsivaizduoti, koks tai buvo stebuklas, kokia Dievo dovana mums, ką tik užsiminusiems apie, kaip manėme, nerealų norą atsigaivinti alumi." „Ką visą laiką veikėte keliaudami per visišką „nieką"? Kaip sugebėjote nepalūžti, galų gale, neišprotėti?" - stebėjausi. „Daug dainavome, mąstėme, vieni kitiems pasakojome anksčiau girdėtas istorijas apie trolius ir dykumoje pradingusius žmones - patikėkite, įspūdis nepakartojamas! Tokia patirtis labai užgrūdinanti. Troliai kelionės pabaigoje iš tikrųjų pasirodė kai kuriems mūsų", - nuotykius Islandijoje prisiminusi šypsojosi Dalia.

„Nuobodžiauti neleido ir gamtos išdaigos. Dykumoje susidūrėme ne tik su šaltesniais orais bei tokiomis liūtimis, kad permirkome iki siūlo galo, bet ir su smėlio audra. Tai iš tiesų dėmesio vertas reginys, ypatingas išgyvenimas. Įsivaizduokite staiga nei iš šio nei iš to į jus kosminiu greičiu atlekiantį smėlio sūkurį! Smėlio audra labai išvargino, bet įspūdžių pakako ilgam - dar ir dabar ją išgyvename vartydami foto albumus."

„Ir, vis dėlto, nejaugi nepasitaikė rimtesnių psichologinių krizių, nei vieno neteko raginti keliauti toliau, raminti?" - stebiuosi. „Na, gal ir buvo trumpučių sunkumo akimirkų, ypač man, moteriai. Tačiau su didelėmis problemomis nesusidūrėme. Manau, kad, pavyzdžiui, trolio pasirodymas - visai natūralus tokių aplinkybių sukeltas psichologinis efektas. Visi žinojome - eiti reikia, kitos išeities nėra. Be to, puiki motyvacija buvo žemėlapyje (beje, mums labai pasisekė - kelionės vadovui pavyko įsigyti vieną naujausių žemėlapių, kurie čia atnaujinami beveik kiekvienai metais) sužymėti artimiausi upeliukai ir turistiniai dykumų nameliai. Nors tie nameliai - tik sienos ir stogas, juose pernakvodavome, pailsėdavome nuo vėjo. Su ypatingu entuziazmu keliavome iki priešpaskutinio namelio, kur mūsų laukė šilti geizeriai! Turbūt galite įsivaizduoti, ką tai reiškia tris savaites dykuma keliaujančiam žmogui. Tokioje kelionėje, net ir susidūrus su vienokiais ar kitokiais nepatogumais, svarbiausia - realiai suvokti situaciją ir nepanikuoti. Pavyzdžiui, jei ką nors skauda, suvoki, kad išeities nėra, psichologiškai susigyveni su skausmu ir eini toliau - jis greit praeina. Psichologinę būseną lemia noro dydis. Paprasčiausiai reikia tikėti, kad nueisi."

„O kaip su grupe? Ar nenusibodote vieni kitiems, ar nesusidūrėte su problemomis dėl asmenybių nesuderinamumo?". „Man šiuo atžvilgiu labai pasisekė - keliavau su žmonėmis, kuriuos jau teko pažinti kitose kelionėse, su jais keliauti man buvo svarbu ir prasminga. Tačiau išbandyti save grupėje tokioje kelionėje - svarbus savęs pažinimo etapas, dar vienas iššūkis. Žinoma, tai nėra lengva. Manau, kad leistis į dykumą su vos pažįstamais žmonėmis būtų dvigubas iššūkis".

Mes tikrai ją įveikėme?!

"Pačioje žygio pabaigoje, artėjant prie vandenyno, prasidėjo pirmosios civilizacijos apraiškos." "Įsivaizduoju, kad jausmas neeilinis?" - bandžiau įsivaizduoti užplūdusias nuotaikas. "Tiesa, apėmė žodžiais neapsakomi išgyvenimai. Pirmoji mūsų sutikta gyvybė - dobilų laukas ir jame besiganančios kažkokios keistos, visai kitokios nei mūsų, karvės. Tai išvydę, krykštavome kaip vaikai, skabėme ir čiulpėme dobiliukus. Aptikome ir grybukų, kuriuos puolėme su pasigardžiavimu valgyti.

Jausmas, kai išėję iš dykumos, pažvelgėme už savęs, prilygo palaimai, mes tiesiog negalėjome patikėti, kad įveikėme tai, kas plyti už mūsų nugarų!

Šiauriausioje Islandijos vietoje, Akureyri uoste, įžengėme į pirmąsias fermas, kur, žinoma, susilaukėme didžiulio dėmesio ir galybės klausimų. Gyventojus domino ne tik mūsų ką tik įvykdytas žygis, bet ir trispalvė, kurią nešėmės visos kelionės metu. Aplankę seniausią Islandijos bažnyčią ir užsukę į vietinį supermarketą, susiruošėme namo. Kelionės pabaiga be nuotykių taip pat neapsiėjo. Nors buvome įspėti apie galimą pavojų sveikatai, būdami ištroškę „normalaus" maisto, kaip maži vaikai parduotuvėje puolėme pirkti visko, ko tik akys geidė. Be abejo, šitaip „apsirijus" po trijų savaičių dietos lėktuve visi sunegalavome.

Pati geriausia gydomoji psichologija

„Ar ši kelionė jums padėjo kažką suprasti, ko nors išmokė? O gal gailitės, kad leidotės į tokią, sakyčiau, avantiūrą?" - paprašiau Dalios reziumuoti kelionėje ir po jos patirtus įspūdžius. „Žygiu per Centrinės Islandijos dykumas esu patenkinta visu šimtu procentu. Galima sakyti, ji net pranoko lūkesčius. Šią kelionę norėčiau pakartoti labiau nei bet kurią kitą, kuriose iki šiol buvau. Na, gal ne iš karto, o tuomet, kai pajusiu, kad vėl labai noriu, galbūt, kai gyvenime vėl pribręs savianalizės poreikis. Tokią kelionę pavadinčiau pačia geriausia gydomąja psichologija - ji padėjo kitaip suvokti save, pamatyti save įvairiose situacijose, atrasti daug nepažintų savo savybių, išmokė pamiršti nereikalingus, gyvenime trukdančius, įsitikinimus, įveikti tai, kas atrodo neįveikiama, susidėlioti vertybių sistemą, paskatino keisti gyvenimo būdą. Po kelionės pasikeitė požiūris į daugybę dalykų, pavyzdžiui, į maistą - pradėjau jį vertinti, branginti. Drąsiai galiu teigti: tai pati įspūdingiausia kelionė, pats ekstremaliausias išbandymas mano gyvenime. Centrinę Islandiją rekomenduočiau žmonėms, dirbantiems sėdimą ar labai intensyvų darbą, linkusiems nervintis, stresuoti ir ypač tiems, kuriems kyla savianalizės klausimų - kelionė leidžia viską apmąstyti ir labai blaiviai pasverti. Islandija ypač gyva prisiminimuose - iki šiol ją išgyvename."

Ir tikrai, iš ekspresyvaus pasakojimo ir spindinčių akių akivaizdu - vos pradėjusi pasakoti, Dalia ir vėl Islandijoje...

Artimiausia kelionė

„Gydomosios psichologijos" kelionę į Centrinę Islandiją čekai organizuoja ir šiemet. O lietuviams į visus rūpimus klausimus atsako ir išsamią informaciją suteikia kelionių organizatorius „Geras vėjas".

Milda Gurauskaitė

anonsas.lt informacija