Kai išgirstame žodį Tibetas, apie ką pirmiausiai pagalvojame? Lhasa - Potalos rūmai, Džomolungma... Bet mažai kas žino, kad tai, kas šiandien vadinama Tibeto Autonominiu regionu, (TAR) tėra maža dalelė tikrojo Tibeto. Tibeto teritorija iki okupacijos buvo kur kas didesnė ir apėmė beveik visą Tibeto plynaukštę.

Šiandien Tibetas padalintas net 5 provincijoms, tai - Tibeto autonominis regionas, Qinghai (Činghai) provincija, pietinė Gansu provincijos dalis, beveik visa Sichuan (Sičuanio) provincija ir Yunnan (Junanio) provincijos šiaurės vakarų dalis. Visoje šitoje teritorijoje vis dar gyvena tibetiečiai, vieni daugiau, kiti mažiau išlaikę tradicinį savo gyvenimo būdą. Istoriškai Tibetas buvo dalinamas į tris regionus: U-Tsang, Amdo ir Kham. Tibeto autonominis regionas apima U-Tsang ir vakarinę Kham regiono dalį. Kita Kham regiono dalis priklauso Yunnan ir Sichuan provincijoms. Amdo apima Sichuan šiaurinę, Gansu pietinę dalis bei visą Qinghai provinciją. Kiekvienas iš šių trijų regionų turi savo tibetiečių kalbos dialektą, savo kiek skirtingas tradicijas ir papročius, nulemtus skirtingų geografinių sąlygų.

Amdo garsėja gražiausiomis ir aukščiausiai plytinčiomis ganyklomis. Čia tibetiečių klajokliai gyvena taip pat kaip ir prieš šimtus metų... Kiekvieną vasarą keliaudami į vasarines ganyklas, o žiemoti sugrįžtantys į žiemines. Amdo garsėja savo vienuolynais ir budistinio mokymo centrais. Vien Labrango vienuolyne, kuris yra didžiausias vienuolynų kompleksas už TAR ribų, veikia 6 budistiniai universitetai. Netoliese stūkso įspūdinga daugiaaukštė šventykla, pastatyta daugiau nei prieš 300 metų - Milarepos vienuolynas Hezuo miestelyje. Qinghai provincijoje įsikūręs Wudong (Udong) vienuolynas garsėja geriausiais šventų budistinių paveikslų - tankų tapymo meistrais. Žiemai sugrįžtantys į savo vienuolyną, vasarą meistrai keliauja po visą Tibetą tapydami naujai statomu ir atstatomų vienuolynų bei šventyklų freskas.

Tačiau didžiausias Amdo regiono turtas - žmonės, paprasti tibetiečiai klajokliai, kruopščiai puoselėjantys ir išlaikantys negailestingai naikinamą tradicinę Tibeto kultūrą. Apie Amdo Tibetą ir nuostabius jo žmones, ko gero, pirmasis Lietuvoje prabilo fotografas Paulius Normantas, aplankęs ne vieną Amdo vienuolyną ir parvežęs nuostabių nuotraukų. Jis lankėsi ten dar tada, kai vienuolynai buvo niokojami. Šiandien Amdo Tibetas tapo lengviau pasiekiamas kiekvienam iš mūsų. Kai pirmą kartą lankiausi Labrango vienuolyne, nustebau, kaip laisvai bendrauja vienuoliai, kaip laisvai tibetiečių vaikai pasakoja apie vienuolyno kasdienybę. Xiahe (Siahe) miestelis ir jo žmonės užbūrė mane - man nuolat norisi ten sugrįžti. Bet pradėkime nuo pradžių...

Mūsų kelionė į Amdo prasideda Lanzhou (Landžou) - Gansu provincijos sostinėje. Tai didmiestis, įsikūręs Geltonosios upės (Huanghe) pakrantėje. Mieste dauguma gyventojų musulmonai. Čia galima pamatyti bene didžiausią ir moderniausią mečetę visoje Kinijoje. Tai nestebina, žinant, kad netoliese įsikūręs Linxia (Linsia) miestelis, vadinamas Kinijos Meka. Nedideliame miestelyje galima suskaičiuoti net 67 mečetes. Kadaise tai buvo svarbus Šilko kelio miestas. Šiandien Linxia - Dongxiang (Dongsiang) tautinės mažumos kultūrinis ir regioninis centras. Nors dauguma kinų musulmonų priklauso Hui Tautinei mažumai, Dongxiang tautelė šneka savo senąja Altajaus grupės kalba. Jie sakosi esą XIII a. išeivių iš Artimųjų rytų palikuonys, kadaise prievarta Kublai Chano atvežti į Kiniją. Senuosius Šilko kelio laikus mena ne tik Linxia mečetės, bet ir nuostabiomis budistinės tapybos grotomis garsėjančios Binling olos. Jas pasiekti itin sunku, todėl čia esančios budistinės freskos ir skulptūros beveik nenukentėjo Kultūrinės revoliucijos metais. Olas pasiekti galima tik plaukiant laivu Geltonosios upės vandenimis, apsuptais nuostabaus grožio kalnais, tarsi išmargintais nagingiausio dailininko teptuku.

Binling olos iškirstos tiesiog įspūdingų formų kalnų masyve. Pirmosios budistiniais motyvais išpieštos olos atsirado apie 420 metus. Nuostabaus grožio budistinėmis freskomis ir skulptūromis dekoruotų olų iki šiandien atrasta 183, jose 694 skulptūros. Mažųjų molio skulptūrų ir freskų tiek daug, kad norint apžiūrėti viską, prireiktų keleto dienų. Pradžiai tikrai užtenka apžiūrėti išorines olas ir 27 metrų aukščio Maitrėjos - ateities Budos skulptūrą. Vėliau būtina keisčiausių formų uolų tarpekliu pakilti į viršutinę šventyklą. Čia gyvena vienuolis, savarankiškai iš retokai užklystančių turistų pramokęs anglų kalbos. Jis nuoširdžiai pasitinka kiekvieną ir pakviečia į savo kuklų būstą puodeliui arbatos. Nuostabu, kiek nedaug žmogui reikia ir su kitais pasidalinti pakanka. Giedra šypsena ilgam palieka įspaudą giliai širdyje. Šalia, ant kito kalno, įsikūrusi vienuolė prižiūri gulinčio Budos skulptūrą. Mums atėjus, ją rūpestingai nukloja, parodo kaip nusilenkti ir nusišypso. Apsidairius galima pastebėti ir daugiau mažyčių šventyklėlių kalno šlaituose. Kadaise kiekvienoje buvo po atsiskyrėlį, šiandien jų likę vos keletas.

Atsisveikinę su svetingaisiais vienuoliais, skubame į laivą. Dar iki vakaro norime pasiekti Xiahe miestelį. Kylant aukštyn į kalnus, musulmuniškoji kultūra pamažu atsitraukia - prasideda budizmo valdos. Mečetes keičia šventyklos, minaretus - budistinės stupos. Įvažiuojame į Amdo Tibetą - Gannan Tibetiečių autonominę prefektūrą. Vakare pasiekiame Xiahe miestelį, įsikūrusį apie 3000 m aukštyje, šalia vieno svarbiausių visoje Tibeto teritorijoje - Labrango vienuolynų komplekso. Mus pasitinka tibetietis gidas, taip pat savarankiškai išmokęs anglų kalbą. Nors dar jaunas, vaikinas tikras tautos šviesulys, raginantis tibetiečius nepamiršti savo tradicijų, skatinantis jaunus žmones mokintis skaityti ir rašyti tibetietiškai. Jis mus lydės visos kelionės metu, padės bendrauti su vietiniais klajokliais, atvers šio paslaptingo krašto kasdienio gyvenimo džiaugsmus ir vargus.

Kadaise Labrangas buvo svarbiausias tibetiečių, gyvenančių šiandieninėse Gansu, Sichuan ir Qinghai provincijose, politinis, religinis ir kultūrinis centras. Visas kompleksas užima apie 7 kvadratinius kilometrus, jį sudaro 48 Budos salės - šventyklos, Gyvojo Budos rezidencija ir apie 500 vienuolių gyvenamųjų kvartalų. Labrangas garsėjo, kaip antrasis pagal dydį šventyklų kompleksas visose tibetiečių žemėse. Vienuolyną šventoje vietoje 1709 metais įkūrė iš čia kilęs pirmasis Gyvasis Buda Jamyang Zhaypa, Ngawang Tsondru. Įspūdingose šventyklose saugoma apie 10 000 Budos skulptūrų, tiek pat budistinės tapybos šedevrų - tankų. Čia sukaupta milžiniška budistinių tekstų biblioteka, kurioje apie 18200 knygų, 65000 budistinių antologijų, saugančių žinias apie filosofiją, ezoterinį budizmą, tibetietiškąją mediciną,  gramatiką, istoriją, amatus ir pan. Kadaise apie 4000 vienuolių mokėsi 6 budistiniuose koledžuose. Šiandien čia gyvena ir mokosi apie 900 vienuolių. Stebina viskas: nuostabios auksu puoštos stupos, aukojamų smilkalų kvapas, tarp paskaitų besiilsintys vienuoliai, ant jako atjojusio klajoklių tibetiečių šeima, murzini, bet linksmi vaikiukai ir, galiausiai - vienuolyno muziejus, kuriame galima pamatyti spalvingas jako sviesto skulptūras, būtent jomis garsėja Labrango meistrai.

Aplinkui Xiahe plyti gražiosios ganyklos. Čia kartu su netoliese besiganančiomis jakų ir avių kaimenėmis gyvena tibetiečiai klajokliai. Kadangi keliavome ankstyvą pavasarį, juos užtikome dar žieminiame būste. Šiandien tradicines jako vilnos palapines, kuriose tibetiečiai klajokliai gyvendavo žiemą, pamažu keičia mažyčiai mūriniai nameliai. Tačiau tokius sau gali leisti tik jau kiek prakutę gyvulių augintojai. Dauguma vis dar tradiciškai tebegyvena jako vilnos palapinėse. Mus, garbingiausius svečius, kviečia į vidų, sodina ant pakylos, atstojančios ir šeimos vyresniųjų lovą, ir stalą. Tuoj pat įpila tradicinės tibetietiškos arbatos su jako pienu, sviestu ir druska. Ne kiekvienas gali ją gerti, nes jako sviestas priduoda labai specifinį kvapą. Mums patiekiama į žagarėlius panaši duona, ir medinė dėžė su kasdieniu tibetiečių patiekalu - tsampa - miežiniais miltais. Dėžė padalinta į keletą skyrių, viename - miltai, kitame jako sviestas, trečiame džiovinto jako sūrio trupiniai. Mūsų gidas demonstruoja kaip ruošiama tsampa: į dubenėlį pila arbatos, joje ištirpina gabalėlį sviesto ir krauna kaugę miltų. Viską rankomis išmaišo ir specialiai mums įberia šlakelį cukraus ir džiovinto sūrio. Pamažu viską gerai sumaišo ir suminko į tvirtą masę. Laužiam visi ir ragaujam. Dėl skonio nesiginčijama, bet man tai buvo nuostabiausios tibetietiškos vaišės. Tokios skanios tsampos daugiau niekur neteko ragauti. Gražu, kad dauguma klajoklių vis dar tebesipuošia tradiciniais tibetietiškais apdarais.

Tibetiečių moterys nepaprastai gražios. Jų tamsūs plaukai supinti į kasas ir papuošti sidabriniais papuošalais įrėmina gražų žvarbių vėjų nurausvintais skruostais besišypsantį veidą. Dažniausiai jos dėvi tradicinį sarafaną, surištą nugaroje ir spalvingą prijuostę. Juosmenį puošia masyvūs sidabriniai diržai su raudonojo koralo ir turkio inkrustacijomis, kaklą - turkio ir koralų vėriniai. Dažna moteriškė turi pasikabinusi stambų keistos inkaro formos papuošalą. Kadaise jis turėjo savo funkciją - ant jo melžiant jaką buvo kabinamas kibiras, tačiau ilgainiui vis daugiau puošiamas jis prarado funkcionalumą ir virto tiesiog papuošalu. Vyrai dažniausiai apsirėdę tradiciniais susiaučiamais tibetietiškais paltais. Žiemą jų pamušalas būna kailinis, vasarą dėvimi plonesnio vilnonio audinio paltai. Kadangi gyvena aukštai kalnuose, oras čia permainingas ir net ankstyvą pavasarį saulutei užkaitinus tampa gana šilta. Sušilę tibetiečiai mėgsta išsitraukti vieną palto rankovę ir užsikišti už juosmens. Dažniausiai vyrai prie juosmens nešiojasi tradicinį tibetietišką peilį. Tiek vyrai, tiek moterys puošiasi stambiais gintaro karoliais, kuria čia labai mėgiami.

Įdomiausia keliauti Amdo Tibete didžiųjų religinių švenčių metu. Ypač įspūdingas Monlamo festivalis, švenčiamas sausio pabaigoje arba vasario pradžioje. Švenčiama keturias dienas, jo metu šokami ritualiniai vienuolių Cham (Čamo) šokiai, išnešama ir kalno šlaite ištiesiama milžiniška tanka, lipdomos jako sviesto skulptūros. Tibetiečiai pasipuošia gražiausiais savo apdarais, išpuošia vaikus ir suplūsta į vienuolyną. Pilki žiemiški kalnai, baltas sniegas ir spalvingi vienuolių bei tibetiečių apdarai... ritualinių šokių garsai... budistinės giesmės ir aukojamų smilkalų kvapas... viskas įtraukia į magišką pasaulį.

Amdo - be galo draugiškas ir gražus kraštas, kur susitinka snieguotos viršūnės ir žydinčios ganyklų pievos; žemiau slėniuose įsikūrę musulmoniški miesteliai su gražutėm mečetėm ir ažūriniais minaretais, bei aukščiau stūksantys budistiniai vienuolynai ir stupos. Čia į reisinį autobusą, vežantį iš vieno miestelio į kitą, įlipa pienu kvepiantis senolis ir būrelis klegančių vaikų. Amdo įtraukia, Amdo užburia ir išvažiuodamas palieki ten dalelę širdies, kuri visad kviečia sugrįžti.

Ieva Rūtė

Kelionių konsultantė