Pasitikdama oro uoste jo nepažino mama. Tokią didelę barzdą buvo užsiauginęs archeologas doktorantas Rokas Vengalis, grįžęs iš Afganistano, kuriame jis praleido pusantro mėnesio. „Specialiai neauginau. Ji savaime augo. Buvau prisiklausęs kalbų, kad visi vyrai ten augina barzdas. Neva, jei esi be barzdos, į tave nežiūrės rimtai. Iš tikrųjų taip nėra. Tik vyresni vyrai su barzdomis, o jaunesni – be“, - pasakojo Rokas.

Afganistane kartu su kitais trimis Lietuvos archeologais jis lankėsi Goro provincijoje, kurioje ieškojo ir registravo archeologinius šios provincijos radinius. Ši ekspedicija jam buvo pirmoji. Visiems kitiems trims – antroji.

Jį kalbinome praėjus daugiau mėnesiui nuo ekspedicijos. Prisipažino, kad kol kas jam sunku pasakyti, kokį įspūdį jam paliko ši šalis. Rokas kol kas informaciją „virškina“. „Žinoma, man buvo lengviau. Žinojau, kas manęs laukia. Kiti ekspedicijos nariai papakojo“, - sakė jis. Vis dėlto buvo, kas jį šioje šalyje nustebino.

Koks buvo tavo tikslas ir užduotis toje ekspedicijoje?

Mano užduotis buvo dirbti su matavimo prietaisais - elektroniniu tacheometru ir GPS bei duomenis apdoroti kompiuteriu – sudaryti žemėlapius bei planus. Registruodami archeologinius objektus nustatydavome jų koordinates, teritorijas, sudarydavome planus. Vienas iš mūsų ekspedicijos tikslų taip pat buvo apmokyti šiais prietaisais dirbti ir su mumis dirbusius Afganistano archeologus bei paveldosaugininkus. Pasibaigus ekspedicijai jiems paliksime šiuos prietaisus, todėl labai svarbu, kad jie galėtų savarankiškai tęsti mūsų pradėtą darbą.

Projekto iniciatorė Daiva Luchtanienė minėjo, kad tau ši ekspedicija buvo labai sėkminga? Kodėl?

Man asmeniškai ši ekspedicija buvo sėkminga jau vien dėl to, kad aš joje dalyvavau. Man, kaip archeologui, ši patirtis yra labai naudinga. Dirbdami Lietuvoje mes susiduriame su vienokio tipo paminklais, tuo tarpu ten jie visiškai kitokie, palikti visiškai kitokių kultūrų. Susipažinus su daugiau skirtingų rūšių paminklų, skirtingų kultūrų, įgauni daugiau patirties. Vėliau, dirbdamas jau su Lietuvos archeologine medžiaga, gali pastebėti įvairių niuansų, į kuriuos anksčiau nebūtum atkreipęs dėmesio. Tokia patirtis tikrai yra naudinga tiek archeologams, tiek ir kitų sričių specialistams.

Tų radinių, kuriuos mes radome, reikšmės mokslui nereikėtų labai pervertinti. Radinius rinkome tik nuo žemės paviršiaus, ir jie mums buvo vertingi praktiškai tik kaip datuojama medžiaga, kurios pagrindu galime pasakyti, kokiais laikotarpiais tam tikra gyvenvietė, pilis ar kitas objektas buvo apgyvendintas, kada apleistas. Tik archeologinių kasinėjimų metu surastas radinys gali turėti didesnę mokslinę vertę. Tam turi būti kruopščiai fiksuojamos jo radimo vieta, kontekstas, santykis su kitais radiniais. Tik tokie radiniai teikia informaciją apie praeities žmonių gyvenimo būdą, papročius bei pasaulėžiūrą. Mokslui kur kas didesnę naudą turi ne mūsų surasti radiniai, bet patys paminklai. Kartografuojant paminklus galima gauti informacijos apie krašto apgyvendinimą įvairiais laikotarpiais, prekybos kelius ir panašiai.

Domiesi Geležies amžiumi. Ką įdomaus iš to amžiaus radai Afganistane?

Pas mus Lietuvoje geležies amžius yra nuo mūsų eros pradžios iki XIII a. (Valstybės susikūrimo). Tuo tarpu Afganistano teritorijoje tuo pačiu metu jau egzistavo kur kas aukštesnio lygio civilizacijos, sukūrusios valstybes bei turinčios raštą. Dėl to lyginti šį laikotarpį Lietuvoje ir Afganistane yra sudėtinga. Tuo metu, kai Lietuvoje dar tik kūrėsi valstybė, tik atsiradinėjo pirmosios miesto tipo gyvenvietės, nežinota mūrinės statybos, Afganistano teritorijoje klestėjo miestai, sugebėta pastatyti tokius architektūriškai sudėtingus statinius kaip Džamo minaretas.

Su kokiomis problemomis ten teko susidurti? Nesušlubavo sveikata?

Važiuojant į tokią šalį reikia nusiteikti, kad nebus labai lengva. O jei nusiteiki, tai ir nedidelių problemų ir nepastebi. Sveikatos sutrikimų šį kartą pavyko išvengti. Nuo kai kurių ligų prieš važiuodami pasiskiepijome. Tačiau virškinimo sutrikimų ar infekcijų ten pasigauti labai lengva - mūsų organizmas nepripratęs ir neįgavęs atsparumo ten esančioms bakterijoms.

Kokį įspūdį susidarei apie vietinius gyventojus – vyrus, moteris ir vaikus?

Nors Afganistane lankėmės pusantro mėnesio, su vietiniais gyventojais bendrauti teko nelabai daug, su jais susidurdavome tik išvykų metu. Daugiausiai bendraudavome su mūsų vairuotojais ir vertėju. Mažiausiai teko bendrauti su moterimis. Moterys paprastai nebendrauja su svetimais žmonėmis. Mums atvažiavus į kokį nors kaimą, jos sueidavo į namus, ir stebėdavo atvykėlius pro tarpdurį. Dažniausiai vyrai jų neleidžia net fotografuoti. Nors viename kaime susidūrėme su visiškai kitokiu moterų elgesiu. Jos nesikuklindamos apsupo mus ratu kartu su vyrais ir vaikais ir mielai kartu fotografavosi. Matyt, papročiai kažkiek skirtingi kiekviename kaime. Vietiniai tiek kaimuose, tiek mieste tik pamatę užsienietį iš karto supuola, apsupa ratu ir žiūri akis išpūtę. Taip elgiasi ne tik vaikai, bet ir suaugę, ir pagyvenę žmonės, kas kartais atrodė gana juokingai.

Ką parsivežei iš kelionės? Kas primins tau Afganistaną?

Atsidėkodamas už mūsų vykdomą misiją, Goro provincijos gubernatorius padovanojo kiekvienam mūsų po kilimą, kuriame pavaizduotas Džamo minaretas. Kadangi kilimas užima nemažai vietos, nebegalėjome vežtis labai daug kitų suvenyrų. Parsivežėme tradicinių afganistanietiškų drabužių - skarų, marškinių, suknelių, burką. Tai tas moteriškas drabužis, kuris dengia veidą. Tačiau daugiausiai prisiminimų apie Afganistaną, be abejo, užfiksuota nuotraukose, kurių tikrai nemažai pridarėme.

Archeologą kalbino: L. J.

Nuotr. archeologų: R. Butrimaitės, R. Vengalio, A. Luchtano ir D. Luchtanienės