Kai šokis užkariavo Ispaniją, ji užbūrė pasaulį

Rodos užtenka tik ištarti „ispaniškas šokis" ir lyg lazdele pamojus, ausyse suskamba aistringai braukiamos gitaros stygos ir po ryškiomis sluoksniuotomis suknelėmis sutrepsi moteriški batai. Ir kol flamenko užtikrintai dominuoja mūsų vaizduotėje, ispanų tradicinėje kultūroje tyliai egzistuoja galybė kitų šokių, akompanuojamų toli gražu ne tik gitaros. Jeigu nesate abejingas gyvai folkloro tradicijai, šokių karalienė Isapanija kelionės metu pasiūlys atrasti visą paletę įvairiausių šokių.

Šokio istorija

Esame dainų kraštas, ir turbūt nuo gimimo suvokiame, kad muzika ir šokis yra neatsiskiriama žmogaus dalis, ėjusikoja kojon su jo egzistencija. Visai nesvarbu, apie kurią šalį kalbėsime, prašuoliuojant tradicinių šokių ir muzikos istoriją matome didelius pokyčius, ir kartu neišblėstančią muzikos reikšmę žmogaus gyvenime. Patys pirmieji muzikinės ir šokio raiškos būdai mena apeiginius medžioklės bei karo ritualus. Vėliau, jau viduramžiais, įsigali dorovinga religinė tradicija, choralų, procesijų ir santūrios šokių mados. 

XV a. matė, kaip radosi ir atsiskyrė patys įvairiausi šokio žanrai. Rimti ir vienodi šokiai išsirutuliojo į laisvesnio judesio ir pakylesnės nuotaikos. Su Renesansu į  šokių aikšteles įsisuka nauji vėjai ir stipriai paveikia tradicinį šokį. Jo kultūra jau neapsiriboja vien vietos tradicija, šokio kelionės po Europą stipriai veikia vietines kultūras, tradicijos persipina ir papildo viena kitą. Visos šios tendencijos atsispindi Ispanijos istorijoje, kaip ir už jos ribų.

Tradiciniai ispanų šokiai atrasti iš naujo

Per šimtmečius ispaniški šokiai tobulėjo patys iš savęs ir kartu pasidavė kitų šokių įtakai, iš ko gimė naujos kompozicijos, radosi nauji pavadinimai. Šiandien galime gėrėtis šimtais šokių. Pavyzdžiui, yra teigiama, kad vien Katolonijos regione esama daugiau nei 200 tradicinių šokių.

Baroko epochos laikais Ispanijoje susikūrusią šokio tradiciją papildė per Belearų salas atklydę čigonai. Atvežę savo muziką ir šokius, net minėti nereikia - flamenko, stipriai prisidėjo prie tolimesnės ispanų tradicinio šokio raidos. Likusi tradicinio šokio istorija jau turės tautinių ir tarptautinių bruožų. Augant flamenko šlovei, vietiniai šokiai patiria nuosmūkį. Galiausiai jie visai patenka į pogrindį, kai Ispaniją valdo diktatorius Franciskas Frankas, matęs Ispaniją kaip flamenko ir koridų kraštą. Beveik keturiasdešimt metų Ispanijoje buvo praktiškai uždrausta folkloro šokio, dainos ir tarmių tradicija.

Šiandien, kaip ir daugelyje rėžimą patyrusių kraštų, nacionalinės tradicijos iš naujo atrandamos, įvertinamos, pamilstamos. Atgyja autentiški ispaniški papročiai ir tęsia savo istoriją žmonių gyvenimuose. Pateikiame jums kelis šokius iš turtingo ir aistringo ispaniško repertuaro.

Chota (isp. la jota) išsiskiria visų pirma tarties variantų gausa: chota, džota, šota... Tai yra Aragono (isp. Aragón) žemių šokis iš šiaurės Ispanijos, todėl labai dažnai vadinamas -jota Aragonesa (aragonietiškas chotas). Be Aragono šokis dar žinomas Katalonijoje, Astūrijoje, Antabrijoje, Murcijoje ir kitur.

Tai tikrai įspūdingas, užburiantis ir judrus šokis. Atliekamas grupės žmonių, iš dalies poromis, iš dalies atskirai vyrai, atskirai moterys. Šokėjai virš galvų iškeltose rankose muša kastanjetes (isp. castañetas), kurių ritmą atkartoja intensyviai trepsėdami.

Sardana dar vienas katalonų šokis, atliekamas rateliu, aukštai keliant sukabintas  rankas. Gana lėtas, paremtas lengvų žingsnelių kombinacija, primena keltų šokius, su kokiais galima susidurti, tarkim, Airijoje. Jeigu kada teks Barselonos aikštėse pamatyti rateliu šokančius vietinius, nepasikuklinkite prisijungti, ar bent pasigėrėti rately užsukta nuotaika. Katalonams šis šokis yra tarsi jų vienybės simbolis. 

Muneira (isp. Muñeira), dar vienas keltiškos dvasios šokis, tradiciškai įsukamas dūdmaišių. Kaip ir bet kurio šokio, esama įvairių variacijų, tačiau jo esmė, į viršų iškeltos nesukabintos rankos ir gyvybingai trepsinčios kojos. Šoka vyrai su meterimis, arba atskirai. Šiuo šokiu didžiuojasi Galicijos ir Astūrijos gyventojai, beigi nevengia juo pasimėgauti.

Sambra (isp. Zambra) yra maurų laikus menantis šokis. Trumpai priminsime, kad maurai, šiaurės Afrikos gentys, maždaug VIII a. įsigalėjo ispanų, portugalų, italų ir kitose teritorijose. Ispanijos pietuose karaliavę maurai galutinai sutriuškinti XV a., kai kariuomenes suvienijo tuo metu Pirėnų pusiasalyje valdę du monarchai - Ferdinandas II iš Aragono ir Izabelė iš istorinės karalystės Kastilijos. Tačiau šokis nebuvo sutriuškintas - jis prisitaikė prie ispaniškų papročių ir liko, kad galėtumėme juo pasigrožėti dar ir šiandien. Sambra, it pirėniškas pilvo šokio variantas, atliekamas pavienių moterų. Kartais lėtas viliojantis, kartais guvus ir aistringas, pakeri ir užburia rytų dvasia.

Bolero yra vienas žinomiausių šokių, atliekamų Ispanijoje ir Kuboje. Jeigu zamba yra individuali moteriška improvizacija, tai ispaniškas bolero - poros šokis. Profesionaliai atliekamas bolero gana sudėtingas, atliekamas kaitaliojant lėtus ir staigius judesius. Neišvengiamai lygintinas su tango, kartais net vadinamas argentinietiško tango atmaina.

 Fandangas, bolero brolis. Gali būti atliekamas poroje, toks šokis žinomas kaip fandangos grandes (didysis fandangas). Tačiau fandangas gali būti atliekamas ir pavieniui. Šokama pritariant melodijai ir vokalui. Ispanijoje atskiri regionai, pavyzdžiui, Malaga, Huelva, turi savo ypatumais nuspalvintų fandango varinatų. Šiuo šokiu ispanai dalinasi su portugalais ir Lotynų Amerikos šalimis. 

Šokio kelionė tokia nenuspėjama ir kerinti. O pats šokis gali tapti puikus pažintinės, poilsinės ar net povestuvinės kelionės bičiulis. Tebūnie jis užburia, įtraukia ir padeda atrasti tikrąją Ispanijos kultūrą!

Parengė: Eglė Galubavičiūtė